Òršos mūšis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Rusijos kariuomenės (1512–22) mūšis, įvykęs 1514 09 08 prie Oršos.
Dėl lėšų stokos ir kitų priežasčių Lietuvoje vėlavo pašauktinių mobilizacija. 1514 07 30 po ypač svarbios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) Smolensko tvirtovės trečios apgulties Smolenskas pasidavė Rusijai (gyventojus kapituliuoti ragino LDK maištininko ir Rusijos šalininko M. Glinskio agentūra). Rusijos kariuomenė veržėsi gilyn į LDK teritoriją. Apie jos pajėgumą ir manevringumą Lietuvos didysis etmonas Konstantinas Ostrogiškis sužinojo iš Polocko vaivados Alberto Goštauto paimtų belaisvių. Valdovas Žygimantas Senasis po jungtinės kariuomenės apžiūros liko Barysave. Per Oršos mūšį LDK kariuomenę (vadas Konstantinas Ostrogiškis) sudarė apie 30 000 žmonių (buvo lenkų algininkų ir savanorių, daugiausia Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo rūmininkai), Rusijos kariuomenę – apie 80 000 žmonių (vadas Ivanas Čeliadninas).
Konstantinui Ostrogiškiui staigiai forsavus Dnieprą, Rusijos kariuomenės puolantieji daliniai buvo naikinami galingos LDK artilerijos, paskui smarkiai puolė lietuvių ir lenkų raitija. Mūšis baigėsi visuotiniu panišku Rusijos kariuomenės bėgimu ir jos persekiojimu. Laimėjo geriau ginkluota ir taktiškai manevringesnė LDK kariuomenė. Žuvo keliolika tūkstančių Rusijos karių, apie 5000 jų su Ivanu Čeliadninu pateko į nelaisvę. Kai kurie jų buvo nusiųsti į Europos valdovų dvarus – parodyti LDK ginklo pergalę ir maskvėnų egzotiką.
Oršos mūšis sustabdė Rusijos kariuomenės puolimą, bet LDK neįgijo persvaros šiame kare.
Operacijos eiga
Lietuvos kariuomenė buvo sutelkta į vakarus nuo Oršos – Borisove. Ruošiantis operacijai pagrindinių Lietuvos kariuomenės pajėgų veiksmus pridengė Alberto Goštauto pajėgų įsiveržimas į priešo teritoriją iš Polocko į Didžiuosius Lukus – šiauriau pagrindinės operacijos rajono. Stovykloje Borisove su 4 000 karių liko Lietuvos valdovas Žygimantas Senasis. Pagrindinės Ostrogiškio pajėgos judėjo link Oršos, kur jau buvo atžygiavusios pagrindinės besiveržiančių maskvėnų pajėgos.
Pirmasis susidūrimas su maskvėnų avangardu įvyko rugpjūčio 27 d. prie Berezinos upės – lietuviai neleido maskvėnams prasiveržti ir nubloškė juos atgal. Vėliau lietuviai sumušė rusus, kai šie mėgino sutrukdyti lietuviams persikelti per Drutės upę.
Mūšis
Pagrindinės abiejų kariaujančių pusių pajėgos susitiko ties Orša rugsėjo 8 d. per Švč. Mergelės Marijos gimimo šventę. Maskvos kariuomenė išsidėstė kairiajame Dniepro krante, ties jo intaku Kropivna. Lietuvos kariuomenė ėmė keltis per Dnieprą, dalis kariuomenės kėlėsi per brastą, kita dalis – atokiau, per pontoninį tiltą, pastatytą iš statinių ir valčių. Priešas negalėjo matyti visos kariuomenės persikėlimo metu ir nustatyti jos dydžio. Maskvėnai nesutrukdė lietuviams keltis per upę, nes tikėjosi dėl savo kiekybinės persvaros sutriuškinti pagrindines Lietuvos pajėgas, kai jos visos persikels per upę, kad pralaimėję lietuviai jau nebeturėtų jokios galimybės atsitraukti. Ostrogiškiui pavyko slapta nuo priešo išdėstyti savo rezervus ir dalį artilerijos pabūklų paslėpti užmaskuotose pozicijose. Persikėlusi ir susigrupavusi Lietuvos kariuomenė stojo prieš rusų kariaunos gretas.
Prasidėjus mūšiui maskvėnai stengėsi įveikti flanguose buvusią lietuvių ir jų sąjungininkų lengvąją kavaleriją ir apeiti visas Lietuvos pajėgas iš užnugario, tačiau puolimas buvo atmuštas. Maskvėnų kariuomenės vadai stokojo tarpusavio sąveikos ir laiku neparėmė vienas kito veiksmų.
Galiausiai į puolimą pajudėjo pagrindinės Čeliadnino pajėgos, jos užgulė lietuvių ir jų sąjungininkų rikiuotę, tačiau neįstengė parblokšti centre buvusių pėstininkų ir sunkiosios kavalerijos rikiuočių. Tuomet flange, kuriame buvo pašauktiniai lietuvių bajorai, prasidėjo atsitraukimas. Rusai, manydami pralaužę priešo gynybą, ėmė veržtis pro rikiuotėje atsiradusią tuštumą. Besitraukiantys lietuviai įviliojo priešą į uždarą, iš anksto parinktą, vietą tarp eglyno ir skardžio, kur pasaloje maskvėnų jau laukė artilerijos pabūklai.
Netikėta ir taikli Lietuvos kariuomenės artilerijos ugnis ėmė šluoti maskvėnų gretas. Pasinaudoję sumaištimi, persigrupavę lietuviai perėjo į kontrataką. Priešas visiškai pakriko ir ėmė bėgti iš mūšio lauko. Lietuvių raiteliai persekiojo bėgantį priešą.
Mūšio padariniai
Mūšyje žuvo keliolika tūkstančių rusų. Abiejų kariavusių pusių liudijimu, Kropivnos upė buvo užtvenkta žuvusiųjų kūnais. Į nelaisvę pateko tūkstančiai maskvėnų, tarp jų ir pats Ivanas Čeliadninas bei Bulgakovas-Golica ir daugelis žemesniųjų vadų. Lietuva patyrė nedidelių nuostolių.
Sužinojęs apie sutriuškintą pagrindinę savo kariuomenę Vasilijus III išvyko iš Smolensko, palikęs ten stiprią įgulą. Maskvos valdžios „paragavę“ smolenskiečiai, tie patys, kurie paveikti melagingų pažadų atvėrė maskvėnų kariuomenei miesto vartus, dabar jau šaukėsi Lietuvos kariuomenės pagalbos. Tačiau budrūs Maskvos pareigūnai susekė sąmokslą ir su naujaisiais pavaldiniais buvo greitai susidorota, daugelis suokalbio dalyvių buvo demonstratyviai pakarti ant miesto sienų.
Maskvėnai ilgai neatsigavo po tokio pralaimėjimo. Lietuviai atsiėmė daugelį šios kampanijos metu priešo užimtų teritorijų, tačiau svarbiausios tvirtovės – Smolensko atsiimti nepavyko, jis rusų valdžioje liko dar šimtą metų. Tačiau svarbiausias tikslas pasiektas, giluminė Lietuvos teritorija buvo apsaugota nuo stambaus priešo įsiveržimo, Maskvos karinis potencialas buvo susilpnintas ir gan ilgą laiką maskvėnai nebegalėjo rengti žygių į Lietuvą. Karo veiksmai tapo nebe tokie intensyvūs ir galiausiai 1522 m. buvo sudarytos paliaubos.
Žinia apie lietuvių pergalę plačiai nuskambėjo per visą Europą. Šventosios Romos imperija nustojo remti Maskvą ir Habsburgai savo santykius su Jogailaičiais išsprendė diplomatinėmis priemonėmis. Vakarų Europoje pradėjo formuotis Maskvos, kaip agresyvios ir civilizuotoms krikščionių šalims priešiškos valstybės, įvaizdis.
