Lt En
Pradžia
lt
en

Nuo seniausių laikų iki XX a. pradžios

Valstybės įkūrimas ir pastangos ją apginti

Valstybės kūrimosi epocha. Karinės jėgos vaidmuo organizuojant valstybę (XI a. – XIII a.)

Valstybė yra institucija, užtikrinanti tautos kultūrinį, ekonominį, socialinį gyvenimą. Per valstybę tauta atstovauja savo interesams pasaulyje. Valstybė užtikrina sistemingą tautos apsaugą nuo pragaištingos išorinės įtakos. Nesukūrusi valstybingumo ar jį praradusi tauta netenka galimybės vystytis ir gyventi visavertį gyvenimą, ji priversta atsiduoti tautų, gyvenančių valstybėse, malonei. Todėl kiekviena valstybės nesukūrusi tauta siekia ją sukurti. Kiekvienos laisvos tautos šventa pareiga – saugoti savo valstybę nuo išorės jėgų, siekiančių ją suvaržyti ir sunaikinti, nes tautos, siekdamos iškelti savuosius interesus virš kitų tautų, pastarąsias veikia diplomatinėmis priemonėmis, kurių pati radikaliausia ir svarbiausia yra karas. Valstybė tautai suteikia galimybę sukurti svarbiausią savo organizuotos apsaugos instituciją – kariuomenę.

Lietuviai nuo pat valstybės kūrimosi epochos buvo priversti nuolatos ginklu kovoti dėl išlikimo. Dar XI a. viduryje Kijevo Rusia ėmė veržtis į lietuvių žemes. Neturėdami valstybinės organizacijos lietuviai nesugebėjo atsilaikyti ir buvo priversti ilgus metus mokėti duoklę. Lietuviams iškilo grėsmė būti asimiliuotiems ir tapti stačiatikių civilizacijos dalimi. Tačiau XII a. pradžioje lietuviams pavyko atsikratyti Kijevo įtakos. Vos išvengę katastrofos lietuviai patys pradėjo aktyviai organizuoti karo žygius į kaimynines teritorijas, siekdami išplėsti įtaką regione ir taip sustiprėti, kad ateityje nebekiltų politinio ir kultūrinio sunaikinimo pavojaus. Išaugęs lietuvių karinis aktyvumas suvaidino esminį vaidmenį kuriantis Lietuvos valstybei, padėjo rastis socialinėms struktūroms, būtinoms valstybei kurtis. Lietuvių kariaunų elitui pradėjus disponuoti gausėjančiu karo grobiu stiprėjo privačios nuosavybės suvokimas, taip pat ir žemės nuosavybės. Iš turtingesnių žemės savininkų kilo daugiausiai kariauninkų. Kariaunos didėjo iš atsitiktinių būrių virsdamos socialiniu luomu. Puldinėjamų žemių nereguliarios kontribucijos ėmė virsti nuolatine duokle, o savųjų žemdirbių dovanos už apsaugą vadams ir kariauninkams tapo privalomos. Tokiu būdu klostėsi valstybinė sistema – mokesčių, biudžeto, administravimo sistemų užuomazgos. Atsirado kariai profesionalai, pragyvenantys iš karo tarnybos. Sėkmingesni karo vadai tapdavo žemių valdovais.

Tai buvo vikinginis Lietuvos karo istorijos periodas, aktyviausia baltų gentis lietuviai rengė grobiamuosius žygius į pradėjusios silpti Rusios vakarinius pakraščius ir į kaimyninių baltų genčių žemes. Taip buvo plečiama būsimos Lietuvos valstybės teritorija. Karo žygių dėka lietuvių įtakoje atsidūrė dalis sėlių, žiemgalių, jotvingių ir kai kurių kitų baltų genčių teritorijos. Intensyvėjo žygiai į latgalių (latvių protėvių) teritoriją. Lietuviai galėjo atlikti baltų valstybės kūrėjų vaidmenį, kokį anksčiau suvaidino frankai tarp germanų ar polianai tarp lenkų. Tačiau šis natūralus giminingų genčių vienijimo ginklu procesas buvo pertrauktas galingos išorinės jėgos, kuri ne tik neleido lietuviams suvienyti giminingų genčių, bet ir ilgus metus grėsė jų pačių egzistavimui.

Kova dėl išlikimo (XIII a. – XV a.)

XII a. pabaigoje XIII a. pradžioje prasidėjo vokiečių riterių ekspansija į rytinę Baltijos jūros pakrantę. 1202 m. dabartinėje Latvijos teritorijoje buvo įkurtas kalavijuočių ordinas. Vokiečiai pagonių krikštijimo pretekstu ketino kolonizuoti visas baltų žemes. Nors atskiras lietuvių gentis jungė žemių konfederacija, dar nebuvo aiškios centrinės valdžios. Reikėjo skubiai sutelkti Lietuvos administravimą ir bendrą karinį vadovavimą į vienas rankas. Tokiu vienytoju, valstybės kūrėju tapo karalius Mindaugas.

   Lietuvių kovos su kryžiuočiais (XIV a. reljefas iš vokiečių ordino Marienverderio pilies Lietuvių kovos su kryžiuočiais (XIV a. reljefas iš vokiečių ordino Marienverderio pilies

Lietuvių kovos su kryžiuočiais (XIV a. reljefas iš vokiečių ordino Marienverderio pilies)

Tuo tarpu kalavijuočių (Livonijos) ordinas, turėdamas moderniausią to meto ginkluotę, būdamas puikiai organizuota karinė jėga, greitai pašalino lietuvių įtaką iš latgalių teritorijos ir nesunkiai juos nukariavo, po to toks pat likimas ištiko kuršius, žiemgalius ir sėlius, galiausiai ordinas priartėjo prie pačios Lietuvos. 1230 m. dabartinėje Vakarų Lenkijos teritorijoje įsikūrė dar pavojingesnis priešas – vokiečių kryžiuočių ordinas. Pastarasis nukariavo baltų prūsų žemes ir taip pat priartėjo prie Lietuvos. Abu vokiečių ordinai vieną po kito nukariavę visus lietuvių giminaičius tą patį ketino padaryti ir su Lietuva. Tačiau Lietuva jau buvo valstybė, turinti kariuomenę ir galinti organizuotai priešintis ilgesnį laiką.

1236 m. kalavijuočiai surengė didelį žygį į Šiaulių žemę, tačiau buvo sutriuškinti Saulės mūšyje. Po šio pralaimėjimo Livonijos ordinas savarankiškai veikti nebesugebėjo ir tapo kryžiuočių ordino dalimi. 1260 m. žemaičiai nugalėjo jungtinę kalavijuočių ir kryžiuočių kariuomenę Durbės mūšyje. Nusistovėjo ilgalaikės fronto linijos su kryžiuočiais ties Nemuno upe (Klaipėda jau buvo vokiečių užgrobta), su kalavijuočiais maždaug ties dabartine Lietuvos ir Latvijos siena. Lietuva buvo įtraukta į žūtbūtinį karą, trukusį iki pat 1410 m. Visą tą laiką vokiečiai rengdavo reidus į Lietuvos teritoriją ir ją siaubdavo, siekdami sunaikinti Lietuvos ūkį ir kartu paralyžiuoti lietuvių gynybinį potencialą. Lietuviai atsakydavo tokiais pat žygiais į ordino teritoriją. Taigi laimėti turėjo ta pusė, kuri turėjo daugiau resursų. Vokiečiai kovai prieš pagonis gaudavo paramą iš visos krikščioniškosios Europos. Žygiuose prieš Lietuvą dalyvaudavo vokiečių, čekų, vengrų, olandų, prancūzų, anglų ir daugelio kitų šalių riteriai.

Algirdas atsitraukia nuo Maskvos 1370 m. (Iliustruotas rusų metraštis XVI a.)
Algirdas atsitraukia nuo Maskvos 1370 m. (Iliustruotas rusų metraštis XVI a.)

Lietuviai kovojo vieni, visa Lietuvos ekonomika, socialinė struktūra buvo orientuota vien į karo reikmes. Nespėjusi suvienyti visų baltų genčių Lietuva buvo per maža kariauti ilgą, sekinantį karą. Todėl jos valdovai nukreipė žvilgsnius į rytus, į totorių ordų nusiaubtos ir susiskaldžiusios Rusios žemes. Dar Mindaugas pradėjo jungti prie Lietuvos dabartinės Baltarusijos žemes. Gediminas ekspansiją į rytus pavertė sistema ir ėmė jungti vieną po kitos rusiškas sritis prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, taip Lietuvai parūpindamas būtinų kovai su vokiečiais ekonominių ir gyvosios jėgos rezervų. Dar aktyviau įtaką Rusioje plėtė Gedimino sūnūs Algirdas ir Kęstutis. Šių valdovų valdymo metu Lietuvos karinė padėtis buvo labai sudėtinga. Ėmė stiprėti Maskvos kunigaikštija, siekusi vienyti po savo vėliava Lietuvos užimtas Rusios žemes, su Lietuva dėl rytinių žemių ėmė stipriai konkuruoti totoriai, taip pat Lenkijos ir Vengrijos karalystės. Kryžiuočiai sutelkė iki tol didžiausius pajėgumus ir ėmė spausti Lietuvą vis stipriau. Lietuvos kariuomenei teko kovoti trimis keturiais frontais vienu metu. Kariuomenė nuolatos kovojo likviduodama vis kylančius pavojus visuose pasieniuose. Lietuviai, kovodami su moderniausiomis Europos kariuomenėmis, turėjo sparčiai tobulėti taktiškai ir technologiškai. Atvirame mūšio lauke kovodami su vokiečių sunkiąja kavalerija ir turėdami tik lengvai ginkluotus karius lietuvių karvedžiai turėjo demonstruoti neeilinį sumanumą. Lietuvos kariuomenė greitai perimdavo Europos karinių technologijų naujoves. Greitai buvo įsisavinta ir ne taip seniai tada kryžiuočių pradėta naudoti artilerija.

XIV a. antroje pusėje susidarė palanki situacija likviduoti Lietuvos egzistencijai pavojų keliantį kryžiuočių ordiną. Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila tapo Lenkijos karaliumi. Po tam tikrų peripetijų ir vidaus politinės kovos Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo puikus organizatorius, politikas ir karvedys Vytautas. Lietuvos mirtinas priešas vokiečių ordinas buvo ir Lenkijos strateginis varžovas, todėl atsirado galimybė sujungti abiejų šalių pajėgas prieš bendrą priešą. Tuo metu Lenkija jau buvo europinė valstybė, turinti susiformavusį riterių luomą. Sunkiai ginkluotų riterių taktinė reikšmė to meto kovos lauke prilygintina XX a. tankų dalinių reikšmei. Lietuvos bajorija dar nebuvo pakankamai susiformavusi, jų žemės valdos dar negalėjo teikti pakankamų lėšų brangesnei ginkluotei įsigyti. Tad lietuviai turėjo tik manevringą lengvąją kavaleriją.

D. Schillingo kronika, XV a. antra pusėŽalgirio mūšis. J. Mateikos darbas, XIX a.

Žalgirio mūšis 1410 m. (kairėje: D. Schillingo kronika, XV a. antra pusė; dešinėje: J. Mateikos darbas, XIX a.)

1410 m. jungtinė lietuvių ir lenkų kariuomenė įsiveržė į ordino teritoriją. Sutelkę didelę kariuomenę abi valstybės norėjo suduoti lemiamą smūgį vokiečiams. Operacijai vadovavo Vytautas. Sąjungininkų ir kryžiuočių kariuomenės susitiko tarp Tanenbergo ir Griunvaldo. Po apgaulingo lietuvių manevro ordino kariuomenė buvo visiškai sutriuškinta, žuvo didesnė dalis karių ir beveik visa ordino vadovybė. Po šio pralaimėjimo vokiečių ordinas neteko regione dominuojančios jėgos statuso ir nustojo kelti pavojų Lietuvai. Vytautas ne tik buvo pagrindinis kryžiuočių likvidavimo organizatorius, jis taip pat padėjo pamatus Lietuvos bajorijai iškilti. Apdovanodamas žemėmis stiprino luomą finansiškai, įtraukdamas į valstybės valdymą – politiškai. Lietuvoje jo dėka susiformavo riterija, dėl to jau XVI a. labiausiai iškilę ponai į karo žygius galėjo atsivesti tūkstančius raitelių ir pėstininkų su artilerija.

Po istorinės Žalgirio pergalės Lietuva turėjo palyginti ramų periodą iki XV a. pabaigos. Tuomet iškilo nauja galinga jėga, lėmusi tolesnę Lietuvos valstybės raidą.

Pavojus iš rytų. Valstybingumo praradimas (XV a. – XVIII a.)

XV a. sustiprėjusi Maskva pradėjo vaduotis iš totorių globos ir jungti LDK anksčiau užimtas rusų žemes. Jėgų persvara pradėjo keistis ne Lietuvos naudai. Lietuva turėjo sutelkti visas jėgas rytų fronte, kad nebūtų nušluota. Lietuvos technologinis pranašumas, jau turima sunkioji kavalerija XVI amžiuje leido pasiekti puikių pergalių, tokių kaip prie Oršos 1514 m.

Oršos mūšis

Oršos mūšis 1514 m.

Tačiau kiekybinė Maskvos persvara XVI a. jau viršijo tris kartus. Lietuvos teritorija vis mažėjo, priešas artėjo prie etninės Lietuvos teritorijos. Tokios sąlygos vertė Lietuvą ieškoti glaudesnės sąjungos su Lenkija, kuri taip pat įvertino augantį pavojų. Baiminantis visiškai prarasti valstybingumą, teko rinktis jo suvaržymus. 1569 m. sudarius Liublino uniją su Lenkija Lietuva faktiškai buvo įjungta į pastarosios sudėtį, tačiau išsaugojo svarbiausius valstybės atributus: teritoriją, vykdomąją valdžią, iždą ir, žinoma, Lietuvos kariuomenę. Vis dėlto ši unija sudarė sąlygas Lietuvos diduomenei prarasti lietuviškumą kultūriniame lygmenyje. Politiškai suvokdami save lietuviais, didikai ėmė pamiršti lietuvių kalbą ir ėmė vartoti lenkų kalbą.

Polocko apgultis 1579 m. (XVI a. pab.)

Polocko apgultis 1579 m. (XVI a. pab.)

Rusijos kariuomenė vis giliau įsiverždavo į LDK teritoriją, 1576–1578 m. užėmė Livoniją, užeidama Lietuvai iš šiaurės. Padėtis tapo grėsminga. Tuo metu Lenkijos ir Lietuvos karaliumi tapo Steponas Batoras. Jis reformavo kariuomenę, patobulino artileriją, karo inžineriją, įvedė uniformas. Sustiprinęs kariuomenę Batoras puolė rusų pajėgas Livonijoje ir jas iš ten išstūmė, atkariavo dalį rusiškų žemių. Livonija buvo prijungta prie Lietuvos. Taip buvo suformuotas tam tikras apsauginis ruožas aplink etninę Lietuvą. Rusijos pavojus kuriam laikui atitolo.

XVI a. pabaigoje XVII a. pradžioje Rusiją ištiko vidinė krizė, Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės net buvo užėmusios Maskvą. Tačiau tuo metu atsirado dar viena grėsmė Lietuvai. Švedijos karalystė siekė užimti visas aplink Baltijos jūrą esančias šalis (taigi ir Lietuvą). Kariaudami su švedais lietuviai pasiekė pačią garsiausią savo karinę pergalę. 1605 m. prie Salaspilio (dabartinės Latvijos teritorijoje) Jono Karolio Chodkevičiaus vadovaujama Lietuvos kariuomenė sutriuškino keliskart gausesnes švedų pajėgas. Tačiau ši pergalė nenulėmė tolesnių įvykių baigties. Švedų kariuomenė rėmėsi jau ne tik kavalerija, jos pagrindinė jėga buvo iš laisvųjų valstiečių suformuoti pėstininkų būriai, efektyvia muškietų ugnimi švelninę lietuvių sunkiosios kavalerijos tarano efektą. Ilgainiui lietuviai buvo išstumti iš dalies Livonijos.

Salaspilio mūšis

Salaspilio mūšis 1605 m.

XVII a. viduryje Lenkijos-Lietuvos valstybė išgyveno gilią krizę. Jos priežastimi tapo išorės veiksniai, priešų – Maskvos ir Švedijos – suaktyvėjimas išorėje ir vidaus problemos, kurias kėlė per didelės bajorų laisvės, silpninusios centrinę valdžią ir trukdžiusios efektyviai organizuoti krašto apsaugą. 1654 m. visa šalis buvo užimta švedų ir rusų kariuomenių, pirmą kartą užimtas Vilnius. 1700–1721 m. Lietuva tapo rusų ir švedų tarpusavio kovų arena. 1717 m. okupacinių Rusijos pajėgų spaudžiamas seimas turėjo sutikti su visais iškeltais rusų reikalavimais, kurių pagrindinis buvo kariuomenės skaičiaus apribojimas (Lietuvai buvo leista turėti ne daugiau kaip 6 tūkst. kariuomenės). Užsitikrinusi, kad Lenkija ir Lietuva nebegalės savęs apginti ginklu, Rusija manipuliavo vietos pareigūnais, ruošdama dirvą galutiniam abiejų šalių prijungimui. 1772–1795 m. laikotarpiu valstybę pasidalijo Rusija, Prūsija ir Austrija. Beveik visa Lietuvos teritorija atiteko Rusijai. 1791 m. dar buvo mėginama reanimuoti valstybę, ją pertvarkyti, didinti kariuomenę, tačiau Rusija brutalia jėga sugriovė šias pastangas. Paskutinis bandymas gelbėti valstybę buvo ginkluotas 1794 m. sukilimas. Jam pralaimėjus žemėlapyje neliko nei Lenkijos, nei Lietuvos.

1794 m. sukilimo Lietuvoje vadas – Jokūbas Jasinskis

1794 m. sukilimo Lietuvoje vadas – Jokūbas Jasinskis

LDK kariuomenė ketverių metų seimo laikotarpiu (1788 – 1792)

Ketverių metų seimo išvakarėse LDK kariuomenė buvo maža, jos ginklai seni, o apranga susidėvėjusi.

LDK karys XVIII a pab. - 4 metų seimo laikotarpisLDK kariuomenė buvo savarankiška institucija, turėjo savo pavadinimą, kadrus, veikimo teritoriją, materialinę bazę, tradicijas, simboliką ir kai kuriuos kitus savarankiškumo bruožus. Kita vertus, Lietuvos kariuomene buvo Abiejų Tautų (AT) Respublikos ginkluotųjų pajėgų dalis, su Lenkijos Karalystės kariuomene ją siejo bendra vadovybė, panašios organizavimo formos, kariniai laipsniai, ginkluotės tipai, kalba.

Ketverių metų seimas vyko išaugus realiai grėsmei Lietuvos ir Lenkijos valstybei ir atliko didelį darbą didindamas ir stiprindamas kariuomenę bei gerindamas jos aprūpinimą. Reformų išvakarėse LDK kariuomenę sudarė apie 4 700 karių. 1789-1790 m. pradžioje kariuomenė padvigubėjo ir ją sudarė apie 9 900 karių. 1792 m. karo pradžioje jau buvo 17 500, o su Radvilų milicija – 19 000 karių.

1788 m. kariuomenę galėtume pavadinti policine, skirta vidaus reikmėms ir reprezentacijai, o 1791 m. kariuomenė buvo karo reikmėms skirta organizacija.

Ketverių metų seimo kariuomenės kūrimo darbas vertintinas teigiamai. Per palyginti trumpą laiką pavyko padaryti daugiau nei per visą XVIII amžių.

Prūsijos Lietuviškasis dragūnų pulkas Nr.1

Prūsijoje nuolatinę tautinę kariuomenę sukūrė Prūsijos didysis kurfiurstas Fridrichas Vilhelmas XVII amžiuje. Tais laikais tai buvo geriausiai paruošta kariuomenė.

Dragūnas (nuo lot. Draco – slibinas) XVI ir XVII a. raitasis pėstininkas. Dragūnai raiti keldavosi iš vienos vietos į kitą, o susitikę su priešu, nušokdavo nuo žirgų ir kovodavo pėsti. Dragūnai buvo apginkluoti kaip pėstininkai-muškietininkai arkebuzomis arba vėliau muškietais ir kardais, pistoletais, špagomis ir kirviais. Ligi švedų Adolfo Gustavo laikų dragūnai kaudavosi pėsti. Gi Adolfas Gustavas reformavo savo dragūnus ir padarė juos raitininkais, kurie turėjo mokėti kautis ne tik pėsti, bet ir raiti.

1717 m. Mažojoje Lietuvoje sudarytas Lietuvos dragūnų pulkas Nr.1 (Littauishes Dragoner Regiment Nr.1). Prūsijos kariuomenė buvo organizuojama provincijomis, ir tas pulkas skirtas būtent Mažajai Lietuvai. Šiame pulke tarnavo lietuviai iš Mažosios Lietuvos. Lietuvos dragūnų pulko Nr.1 vadu buvo Prūsijos princas Albrechtas. Pulko eskadronai stovėjo Tilžėje, Ragainėje, Stalupėnuose, Pilkalnyje, Galdapėje, Įsrutyje ir kitur.

Pulko kariams buvo leista tarpusavyje lietuviškai kalbėtis ir dainuoti lietuviškas žygio dainas, tik kreiptis į karininkus privalėdavo vokiškai.

Lietuviai, tarnavę šiame pulke, ypač buvo vertinami dėl geros žirgų priežiūros. Pulkas dalyvavo kare Napoleono pusėje ir prieš ją, kovėsi su Austrija 1866m. ir su Rusija per Pirmąjį pasaulinį karą, kuriame prarado apie 1 000 karių ir 19 karininkų. Į Tilžę pulkas grįžo 1919 m. vasario mėnesį, o spalio mėnesį buvo informuotas, kai kurios dalys perduotos kitiems kariniams junginiams.

Prie Įsruties kryžiuočių pilies griuvėsių per stebuklą išliko dalis įdomaus paminklo, skirto per karus už Prūsiją pasižymėjusio Dvyliktojo Lietuvių ulonų pulko raiteliams. Išliko postamentas su padėkos užrašu vokiečių kalba. Ant jo stovėjusi skulptūra – lietuvis ulonas ant trakėnų veislės žirgo – po karo buvo nuversta.

Napoleonas – Lietuvos laisvės viltis

Prūsijos 1 lietuviškojo pulko dragūnasŽlugus Lietuvos-Lenkijos valstybei, emigracijoje atsidūrę patriotai pradėjo ieškoti užsienio paramos prarastai nepriklausomybei atkurti. Buvo mėginta patraukti savo pusėn Švediją, Turkiją ir Prūsiją. Deja, nesėkmingai. Tada jų akys nukrypo į revoliucinę Prancūziją. 1796 metais kunigaikštis M. Oginskis (garsiojo polonezo autorius), emigracijos atstovas Turkijoje, iš Konstantinopolio kreipėsi į Napoleoną laišku, kuris adresatą pasiekė Italijoje.

„Kaimynų sutriuškinta valstybė gali keltis tik su ginklu rankose“, – pareiškė Napoleonas, perskaitęs M.Oginskio laišką.

1812 m. liepos 1-ą dieną Napoleonas sudarė atskirą Lietuvos Vyriausybę, kurios pagrindinis uždavinys buvo organizuoti ginkluotąsias pajėgas ir tiekimą. Lietuvos Vyriausybės potvarkiu buvo kuriamas Lietuvos kariuomenės pagrindas – penki pėstininkų ir keturi kavalerijos pulkai. Vėliau suformavo dar šešis pėstininkų pulkus. Iš viso Prancūzų kariuomenės lietuviškuosiuose pulkuose tarnavo apie 20 000 lietuvių karių.

Už mūsų ir jūsų laisvę

Nesėkmingai pasibaigus 1794 m. sukilimui, 1795 m. Lietuvos-Lenkijos valstybė trečią kartą pasidalijo Austrija, Prūsija ir Rusija. Didesnė dalis Lietuvos teritorijos pateko į Rusijos imperijos sudėtį.

1830 m. Prancūzijoje ir Belgijoje prasidėjus revoliuciniam judėjimui, jo numalšinti Rusijos imperatorius ruošėsi pasiųsti Lenkijos kariuomenę. Planus sužlugdė 1830 m. lapkričio 29 d. Varšuvoje prasidėjęs sukilimas. 1831 m. vasarą Rusijos kariuomenei peržengus Lenkijos karalystės sieną, prasidėjo įnirtingos kovos tarp lenkų ir rusų kariuomenių.

1831 m. kovo 25 d. sukilimas prasidėjo Raseinių apskrityje ir paplito po visą Lietuvą. Buvo suformuoti pirmieji sukilėlių daliniai, kurie puldinėjo rusų karines įgulas.

1831 m. birželį sukilėliams į pagalbą atvyko Lenkijos kariuomenės daliniai, vadovaujami generolų A. Gelgaudo ir D. Chlapovskio; kartu su jais atvyko keli šimtai lietuvių karininkų ir puskarininkių, tarnavusių Lenkijos kariuomenėje. Buvo sukurti reguliarieji lietuvių sukilėlių pulkai. Abiejų tautų daliniai, vadovaudamiesi šūkiu „Už mūsų ir jūsų laisvę”, petys į petį kovėsi prieš bendrą okupantą. Tačiau jėgos buvo nelygios ir liepos mėnesį didesnė sukilėlių kariuomenės dalis buvo priversta pereiti sieną ir internuotis Prūsijoje. Kita sukilėlių dalis, vadovaujama gen. H. Dembinskio, prasiveržė pro priešo užtvaras ir pasiekė Varšuvą, kur kovojo iki sukilimo pralaimėjimo, o vėliau emigravo į užsienį.

Nuo Rusijos kariuomenės įsiveržimo lietuvių ir lenkų krauju buvo išgelbėtos Prancūzija ir Belgija. Sukilimas pažadino lietuvių tautą kovai prieš okupantus dėl tautinio ir socialinio išsivadavimo.

Kpt. Emilija Pliaterytė mūšyje ties Šiauliais. Dail. W. Kossak
Kpt. Emilija Pliaterytė mūšyje ties Šiauliais. Dail. W. Kossak

1863 m. sukilimas

Rekrūtai, politinis beteisiškumas, tautinis ir ekonominis engimas, Katalikų bažnyčios persekiojimas, šiurkšti rusifikacija žadino neapykanta okupantams ir pasiryžimą kovoti dėl laisvės. To nepasitenkinimo išraiška buvo 1863 m. pradžioje prasidėjęs ginkluotas sukilimas, kuriame, be politinių laisvių, Lietuvos ir Lenkijos valstybių atkūrimo, iškelti ir socialiniai reikalavimai: valstiečių apgynimo, žemės skyrimo jos neturintiems ir kt. Gardino vaivadijos sukilėliams ėmė vadovauti Kostas Kalinauskas, Vilniaus – buvęs Rusijos generalinio štabo kapitonas Zigmantas Sierakauskas.

Beje, kai kuriuose Lietuvos rajonuose manifestacijos prieš okupantus jau vyko nuo 1861 m. Tais metais Vilniaus, Kauno ir Gardino apskrityse buvo paskelbta karo padėtis. 1862 m. gruodžio mėnesio pradžioje Šiaulių apskrities Leckavo dvaro darbininkai, apsiginklavę šakėmis ir dalgiais, išvaikė atvykusią rekrutų imti kariuomenę. Caro vyriausybę net buvo uždraudusi pardavinėti dalgius.

Nuo 1863 m. sausio mėnesio buvo įvestas rusų kariuomenės dalinių budėjimas visose mokyklose ir viešose vietose, prie bažnyčių. Imta gausinti kariuomenę. 1862 m. Vilniaus gubernijoje buvo 66 500 kariuomenės (eilinių ir puskarininkių), metų pabaigoje – apie 145 000. Kariuomene buvo apstatyti visi miestai, stambesnės gyvenvietės, išilgai kelių siautėjo „skrajojantieji" baudžiamieji būriai.

Sukilimas buvo apėmęs didesnę dalį okupuotos Lietuvos. Vienas iš pirmųjų Vilniaus gubernijoje suorganizavęs apie 1 000 sukilėlių būrį buvo Liudvikas Narbutas (žinomo istoriko Teodoro Narbuto sūnus). Jam priklausė ir žinomo dailininko M. E. Andriolio būrys, daugiausia iš vilniečių.
Ypač nuožmiai su sukilėliais ir jų šeimomis pradėta susidoroti nuo 1863 m. gegužės 13 d. paskyrus generalgubernatoriumi ir Vilniaus karinės apygardos vadu M. Muravjovą, kuris netrukus buvo pramintas koriku.

Dėl dalyvavimo sukilime ar sukilėlių rėmimo buvo ištremta apie 12 703 „lietuviškųjų gubernijų“ gyventojų į Sibirą, į tolimuosius Rusijos rajonus katorgos darbams.

Link Nepriklausomybės

Lietuvių tauta, netekusi ilgai puoselėto valstybingumo, turėjo kęsti beteisiškumą Rusijos tautų kalėjime. Rusifikacija siekė sunaikinti tautą kėsindamasi į kertinius jos požymius: kalbą, religiją, kultūrą. 1831 ir 1863 m. buvo mėginta išsivaduoti ginkluota kova. 1831 m. sukilimo tikslas buvo atkurti Lenkijos-Lietuvos valstybę. Sukilime daugiausiai dalyvavo bajorai. 1863 m., be politinių, buvo keliami ir socialiniai reikalavimai, šiame sukilime jau aktyviai dalyvavo ir Lietuvos valstiečiai, tai rodo išaugusį jų pilietiškumo lygį. Valstietija ėmė suvokti save kaip lietuvių tautos dalį. Šiuos sukilimus rusų kariuomenė nuslopino, tačiau paskutinysis sukūrė prielaidas valstiečius slėgusios baudžiavos panaikinimui. Pradėjo formuotis, pasiturinčių valstiečių sluoksnis, galėjęs sudaryti sąlygas savo vaikams gauti išsilavinimą. Taip buvo padėti pamatai tautinei inteligentijai atsirasti, kuri ėmė brandinti nepriklausomos Lietuvos viziją.