Lt En
Pradžia
lt
en

Nepriklausomybės kovos ir kariuomenė

Valstybės atkūrimas ir tarpukario kariuomenė

Valstybės atkūrimas. Nepriklausomybės kovos. Sovietų okupacija (1918 m.–1940 m.)

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba, pirmininkaujama Antano Smetonos, paskelbė atkurianti šalies nepriklausomybę, tačiau šalis ir toliau kentė sunkią okupantųPirmoji LK priesaika vokiečių priespaudą. Tik tų pačių metų rudenį, kai Vokietija galutinai pralaimėjo Pirmąjį pasaulinį karą, atsirado realios prielaidos nepriklausomybės realizavimui.

Lapkričio 23 d. buvo išleistas Apsaugos ministerijos įsakymas Nr. 1, kuriuo nurodoma įkurti Apsaugos tarybą, plk. Jurgis Kubilius skiriamas Apsaugos ministerijos štabo viršininku, o plk. Jonas Galvydis-Bykauskas – pirmojo pulko, formuojamo Alytuje, vadu. Lapkričio 23 d. yra oficiali Lietuvos kariuomenės įsteigimo diena. Tuo metu kariuomenėje buvo apie 100 karininkų ir karo valdininkų ir apie 50 savanorių kareivių.

Gruodžio 29 d. ministras pirmininkas Mykolas Sleževičius ir krašto apsaugos ministras karininkas Mykolas Velykis išleido atsišaukimą, kviečiantį piliečius savanoriais stoti į Lietuvos kariuomenę. Į kariuomenę ėjo daugiausia kaimo vyrai, taip pat vyresniųjų klasių moksleiviai. Mažai kas stojo į kariuomenę iš miestų, kurie tuo metu buvo nelietuviški. Daugiausia savanorių pristatė Panevėžio, Kauno, Marijampolės, Šiaulių, Vilkaviškio, Šakių apskritys, mažiausiai – Mažeikių, Telšių. Absoliuti dauguma savanorių – lietuviai, kitų tautybių nedaug, pavyzdžiui latvių buvo 67, lenkų tik 5.

1919 m. sausio 5 d. rusai užgrobė Vilnių, o vėliau jų rankose atsidūrė Aukštaitija, Dzūkija, didesnė dalis Žemaitijos, suduodant smūgius Alytaus ir Kėdainių įguloms, ketinta apsupti Kauną, kur tuo metu dirbo Lietuvos vyriausybė. Formuojamiems Lietuvos kariuomenės daliniams, prastai aprengtiems ir ginkluotiems, nedaug teapmokytiems, teko iškart vykti į frontą. Vasario mėnesį lietuviai sumušė rusus Kėdainių bare. Ten žuvo pirmasis Lietuvos kareivis Povilas Lukšys. Pirmasis Lietuvos karininkas, žuvęs nepriklausomybės kovose, yra 1 pulko vadas Antanas Juozapavičius. Jis žuvo kautynėse Alytuje. Pavasarį buvo išvaduoti Šiauliai, Radviliškis, Panevėžys, Ukmergė. Rugpjūčio 25 d. išlaisvinti Zarasai, o Marijampolės ir Panevėžio batalionai pasiekė Dauguvos upę.

 

LK atmuša bolševikus ties Alanta

Lietuvos kariuomenė atmuša bolševikų kavalerijos puolimą ties Alunta 1919 m. Dail. J. Rudolfas

Dar tebevykstant kovoms su Rusijos raudonąja armija, Latvijoje ir šiaurinėje Lietuvoje ėmė telktis naujas priešas – bermontininkai. Tai daugiausia suverbuoti vokiečių nelaisvėje buvę rusai ir vokiečiai savanoriai. Jų buvo apie 50 tūkstančių. Gerai ginkluoti bermontininkai stengėsi savo rankose išlaikyti Radviliškio-Šiaulių-Jelgavos, Šiaulių-Tauragės geležinkelius ir Šiaulių-Tilžės plentą, plėšė ir terorizavo vietos gyventojus. Lapkričio 21-22 d. Lietuvos kariuomenės 1 ir 2 pėstininkų pulkai puolė bermontininkus prie Radviliškio ir šį miestą išvadavo. Šiauliai buvo išlaisvinti gruodžio 7 d., o gruodžio viduryje bermontininkų Lietuvoje nebeliko.

Su bermontininkais kovos

Ataka prieš bermontininkus 1919 m. Dail. V. Mackevičius

Didelį pavojų Lietuvos valstybingumui kėlė agresyvi lenkų politika ir ambicijos sukurti Lenkiją „nuo jūros iki jūros", į kurios sudėtį jie svajojo įjungti ir Lietuvą. Pirmieji susidūrimai su lenkais prasidėjo jau 1919 m. pavasarį – gegužės 8 d. lenkai užpuolė mūsų sargybas prie Vievio. Antantės valstybės, norėdamos išvengti karo tarp Lenkijos ir Lietuvos, birželio 18 d. nustatė pirmą demarkacijos liniją tarp šių valstybių, tačiau Lenkija jos nepaisė. Rugpjūčio 3 d. nustatyta antra, lenkams dar palankesnė linija, o rugpjūčio viduryje – trečioji linija, lenkų pusėje palikusi Seinus, Punsko ir geležinkelio liniją Varėna-Vilnius-Daugpilis. Tačiau ir tai lenkų nepatenkino, puldinėjimai nesiliovė.

1920 m. balandžio mėnesį Lenkija užpuolė sovietų Rusiją, tačiau lenkų kariuomenė buvo gerokai apdaužyta ir ėmė trauktis. Lenkams traukiantis, lietuviai stengėsi užimti tas Lietuvos sritis, iš kurių lenkai pasitraukė, o rusai nespėjo užimti. Lietuvos kariuomenė užėmę ne tik Vilnių, bet ir Augustavą, Druskininkus, Ašmeną, Švenčionis.

Lenkams pavyko sumušti rusus prie Varšuvos ir sustabdyti tolesnį puolimą. Atsigavę jie ir vėl pradėjo pulti Lietuvą. Rugpjūčio pabaigoje lenkai pradėjo puolimą pietinėje Suvalkijoje, užgrobė Augustavą, Suvalkus, Seinus. Rugsėjo 13 d. II divizijai pavyko išvaduoti Seinus, Gibus ir pasiekti Augustavo kanalą. Rugsėjo 14 d. į Kalvariją atvyko Lenkijos delegacija ir prasidėjo derybos. Tuo pat metu lenkai ėmę telkti savo kariuomenę Augustavo miškuose. Rugsėjo 22 d. lenkai pradėjo puolimą. Lietuviai Suvalkijoje turėjo 17 pėstininkų batalionų, 3 kavalerijos eskadronus, 6 artilerijos baterijas, 144 kulkosvaidžius, lenkai – 33 pėstininkų batalionus, 39 kavalerijos eskadronus, 33 artilerijos baterijas, 375 kulkosvaidžius. Kovose daugiausia nuostolių patyrė 2 pėstininkų pulkas. Lenkai užgrobė pietinę Suvalkiją ir tęsė puolimą toliau, rugsėjo 23 d. jiems pavyko užimti Druskininkus, spalio pradžioje – Varėną. 

S. Žukauskas – 1-asis LK vadasPirmasis atkurtos Lietuvos kariuomenės vadas – gen. Silvestras Žukauskas. 

Ši Lenkijos agresija buvo netikėta Antantės valstybėms. Tautų Sąjunga skubiai priėmė rezoliuciją, įpareigojančią Lenkiją sustabdyti puolimą. Kad rezoliucijos būtų laikomasi, sudaryta Tautų Sąjungos Tarptautinė kontrolės komisija. Sutarta, kad tarp Lietuvos ir Lenkijos prasidės derybos. Jos vyko Suvalkuose ir po ilgų ginčų buvo pasirašyta Suvalkų sutartis. Kitą dieną po sutarties pasirašymo, Pilsudskio nurodymu, generolas Želigovskis pasiskelbė „maištininku” ir pradėjo puolimą Jašiūnų-Vilniaus kryptimi. Vilnių gynė trys pėstininkų batalionai, vienas kavalerijos eskadronas ir viena artilerijos baterija. Spalio 9 d. Vilnių lenkai užgrobė ir tęsė puolimą toliau. Lietuviams pavyko sumušti lenkus prie Širvintų ir Giedraičių. Kautynėse pasižymėjo 7 pėstininkų pulko III batalionas, vadovaujamas vyr. ltn. Teodoro Balno, kuris išvadavo Širvintas, 2 pėstininkų pulko III batalionas, vadovaujamas vyr. ltn. Andriaus Butkūno, išvadavęs Giedraičius.

Kovos su lenkais

Durtuvų kautynės su lenkais ties Širvintomis. Dail. E. Jeneris

Lapkričio 29 d., Tautų Sąjungos Kontrolės komisijai tarpininkaujant, Kaune pasirašyta Lenkijos ir Lietuvos sutartis, pagal kurią karo veiksmai turi pasibaigti iki lapkričio 30 d. 12 val. Abi kariuomenės turėjo atsitraukti po 3 km. Karas pasibaigė, trečdalis Lietuvos teritorijos (Vilnius, Gardinas, Suvalkai) pasiliko okupantų lenkų rankose, tačiau svarbiausias tikslas – Lietuvos laisvė ir nepriklausomybė buvo pasiektas. Lietuvos kariuomenė suvaidino lemiamą vaidmenį, kiek lietuvis karys su ginklu rankose žemės apgynė, tiek jos ir liko Lietuvos valstybėje. Tik apsigynus nuo visų priešų, ketinusių užgrobti Lietuvos žemę, atėjo diplomatinis pripažinimas. 

„Už savo tautos nepriklausomybę jūs turite būti dėkingi ne Ambasadorių konferencijai ir ne Tautų Sąjungai, bet tik savo narsiai kariuomenei“, –  1920 m. Lietuvos delegacijai sakė Tautų Sąjungos taikos delegacijos pirmininkas.

Ginklu Lietuvos naudai buvo išspręstas ir opus Klaipėdos krašto klausimas. Po Pirmojo pasaulinio karo Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos ir pavestas administruoti Antantės šalims. Lietuvos reikalavimai grąžinti šias, dar kryžiuočių nuo jos atplėštas, žemes nebuvo išgirsti. Klaipėdos krašto lietuviai, remiami ginkluotų savanorių iš Lietuvos, 1923 m. sausį sukilo ir užėmė kraštą. 1923 m. vasario 16 d. tarptautinė bendruomenė pripažino Klaipėdos kraštą Lietuvai. Tik šio ryžtingo ginkluoto sukilimo dėka Klaipėda ir šiandien priklauso Lietuvai.

Pasibaigus Nepriklausomybės kovoms iki 1922 m. kariuomenė nebuvo ženkliai mažinama, nes nuolatiniai konfliktai prie demarkacinės linijos su Lenkija galėjo vėl virsti karu. Tuo metu Lietuvos kariuomenę sudarė 13 pėstininkų, 3 kavalerijos, 4 artilerijos pulkai, 3 artilerijos divizionai, 7 atskirieji pėstininkų batalionai, karo aviacijos dalinys, šarvuočių rinktinė, inžinerijos batalionas, ryšių, geležinkelio ir automobilių batalionai, pasienio apsaugos dalys, iš viso 52 963 kariai. 1922–1924 m. kariuomenė pradėta pertvarkyti taikos meto sąlygoms, ją sumažinus, pasienio apsaugą perdavus policijai liko 9 pėstininkų pulkai, 4 artilerijos ir 2 kavalerijos pulkai.

Prezidentas A. Smetona suteikia  aukstesnįjį karinį laipsnį.

1926 m. buvo išformuoti dar 3 pulkai. 1935–1936 m. kariuomenė vėl reformuojama. Atkurti 3-iasis ir 6-asis pėstininkų pulkai, 1-asis artilerijos ir 3-iasis dragūnų „Geležinio Vilko” pulkai, sudaryta priešlėktuvinės apsaugos rinktinė, raitosios artilerijos grupė. Taikos metu tikroji karo tarnyba trukdavo 1,5 metų. Buvo šaukiami 21 m. amžiaus naujokai. 1940 m. kariuomenę sudarė 3 pėstininkų divizijos (9 pulkai), 3 kavalerijos, 4 artilerijos pulkai, karo aviacija, 1 ryšių ir 2 inžinerijos batalionai, priešlėktuvinės apsaugos, automobilių ir šarvuočių rinktinės, karo laivynas (1 minų gaudytojas). Tuo metu kariuomenėje tarnavo 17 generolų, 1800 karininkų, 30 078 puskarininkiai ir kareiviai. Karo atveju paskelbus visuotinę mobilizaciją per 72 valandas buvo planuojama kariuomenę padidinti iki 150 000 karių. Tinkamų karinei tarnybai vyrų Lietuvoje buvo apie 500 000. Kariuomenės sandėliuose sukauptas rezervas leido apginkluoti ir aprengti 120 400 karių. Mobilizacinis rezervas (apie 120 000 karių) turėjo sudaryti 19 pėstininkų pulkų ir 12 pasienio apsaugos batalionų. Lietuvos vyriausybė kariuomenei skyrė daug lėšų. 1921 m kariuomenės reikmėms buvo skirta 54, 75 proc. visų valstybės išlaidų, 1922 m. – 42,66 proc., 1930 m. – 17,50 proc., 1938 m. – 25,95 proc., 1939 m. – 24,23 proc.

 

 

Lietuvos kariuomenė po Nepriklausomybės kovų sustiprėjo, tapo pakankamai gausia ir moderniai ginkluota jėga. Tačiau, kai Lietuvai iškilo grėsmė būti užpultai ir okupuotai Sovietų Sąjungos, nebuvo priimtas politinis sprendimas pasipriešinti. Lietuva buvo okupuota be šūvio, jos kariuomenė sunaikinta be kovos.

Po Pirmojo pasaulinio karo atsigavusios amžinos Lietuvos priešininkės Vokietija ir Rusija (Sovietų Sąjunga) ėmė planuoti naują ekspansiją. Slaptais susitarimais šios valstybės pasidalijo Lenkiją ir Baltijos šalis. Lietuva teko Sovietų Sąjungai. 1939 m. rugsėjo mėnesį Vokietija ir Sovietų Sąjunga užėmė Lenkiją. Spalio mėnesį SSRS privertė Lietuvą pasirašyti savitarpio pagalbos sutartį, Lietuvai buvo sugrąžintas iš Lenkijos atimtas Vilnius, tačiau ji buvo priversta įsileisti sovietų kariuomenę. 1940 m. birželio 14 d. sovietai įteikė ultimatumą ir įvedė papildomus kariuomenės dalinius. Lietuvos vyriausybė neišdrįso kariuomenei duoti įsakymo priešintis. Kartojosi valstybingumo praradimo XVIII a. scenarijus.

Sovietams okupavus Lietuvą jos kariuomenė buvo palaipsniui integruojama į Raudonąją armiją, mažinama, galiausiai siekiant išformuoti jos likučius. Maždaug 2 tūkstančiai Lietuvos karininkų ir apie 4,5 tūkstančio kareivių buvo suimta ir pateko į koncentracijos lagerius, kur dauguma buvo nužudyti arba mirė nuo nepakeliamų sąlygų.

Nesipriešinimo pasekmės buvo skaudžios. Lietuva įjungta į Sovietų Sąjungos sudėtį, Lietuvos kariuomenė nustojo egzistuoti, atvykę svetimšaliai pradėjo griauti socialinę sanklodą, nacionalizuoti žmonių nuosavybę, inteligentai, valdininkai, pasiturintys žmonės ir visi, kas okupantams atrodė pavojingi, pradėti naikinti, dešimtimis tūkstančių kartu su šeimomis tremiami į Sibirą ir kitus Sovietų Sąjungos užkampius. Panašus likimas ištiko Latviją ir Estiją. Vienintelė Suomija iš visų buvusių Rusijos imperijos kraštų išdrįso ginklu pasipriešinti sovietams ir išsaugojo nepriklausomybę.

Baigiant norėtųsi priminti, kad mūsų ateities kelias, kuris apsaugos mus nuo tokio naikinimo, kokį patyrėme sovietinės blogio imperijos gniaužtuose, yra susijęs su ES ir NATO. Tačiau kartu privalome saugoti mūsų tautos vertybes, išlikti Lietuvos piliečiais, gerbti savo kalbą, jos kultūrinį paveldą, suprasti laisvės kovotojų vertę ir jų įnašą į mūsų visų laisvę ir pilietinės pareigos supratimą.

Tautos kova dėl savo valstybės nepriklausomybės yra amžina vertybė. Kiekvienas tos kovos dalyvis yra vertas pasididžiavimo.