Lietuvos kariuomenės atkūrimas ir sovietų armijos išvedimas
Lietuvos kariuomenės atkūrimas 1990–1992 m.
Paskelbus nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą, svarbiausia buvo tą nepriklausomybę įtvirtinti, užtikrinti valstybės suverenumą. Realiai šalyje tebeveikiant okupacinės valstybės institucijoms, reikėjo pradėti nuo pamatų kurti nepriklausomą valstybę. Vienas iš skubiausių darbų buvo perimti iš SSRS KGB kariuomenės sienų kontrolę, pasiekti, kad iš nepriklausomos valstybės teritorijos būtų kuo greičiau išvesta okupacinė kariuomenė, ir sukurti savąją Lietuvos kariuomenę. Šių darbų nedelsiant ir buvo imtasi. Jau 1990 m. kovo 12 d., kitą dieną po Lietuvos Respublikos atkūrimo akto paskelbimo, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą, kad SSRS karinės prievolės įstatymas Lietuvos piliečiams negalioja. Kovo 14 d. nutarimu Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba nutraukė SSRS karinių komisariatų veiklą Lietuvoje, dieną prieš tai pasiuntusi SSRS Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Michailui Gorbačiovui kreipimąsi, kuriuo siūlė derėtis dėl neteisėtai Lietuvoje esančios kariuomenės išvedimo. SSRS Lietuvos atžvilgiu užėmė priešišką poziciją, skelbė ultimatumus, grasino, o 1990 m. balandį įvedė 74 dienas trukusią ekonominę blokadą.
Tokiomis sąlygomis visus 1990-uosius metus buvo formuojama krašto apsauga. 1990 m. balandžio 25 d. įsteigtas Krašto apsaugos departamentas ir jam pavesta sukurti krašto apsaugos sistemą. Po mėnesio, gegužės 31 d., prie Krašto apsaugos departamento buvo įkurtas karinis-techninis sporto klubas su filialais, kuris būrė vyrus krašto apsaugos tarnybai. Birželį septyniose Lietuvos zonose įkurti Krašto apsaugos departamento skyriai, rugpjūčio 21 d. įsteigta Apsaugos tarnyba, rugsėjo 10 – Pasienio apsaugos tarnybos skyrius, gruodžio 20 d. Kaune įkurti Karininkų kursai.
Pirmoji karių priesaika dabartinio Vytauto didžiojo karo musiejaus sodelyje Kaune.
1990 m. lapkričio 23-iąją Lietuvos kariuomenės įkūrimo sukakčiai paminėti Kaune įvyko pirmasis po pusės šimtmečio okupacijos Lietuvos karių paradas.
Tuo tarpu Sovietų Sąjungos vadovybė griebėsi agresijos: 1991 m. sausį SSRS ginkluotosios pajėgos Vilniuje ir kitose šalies vietovėse jėga užėmė svarbiausius šalies objektus. Nepriklausomybės gynėjai gyva siena apjuosė Aukščiausiosios Tarybos, Vyriausybės, Spaudos rūmų, Radijo ir televizijos pastatus, Televizijos bokštą. Tomis dienomis krašto apsaugos kariai savanoriai prisiekė ištikimybę Lietuvai, nors buvo aišku, kad neturėdami tinkamos ir pakankamos ginkluotės nepajėgs ilgai priešintis. Tačiau okupantų mėginimas 1991 m. sausio 13 d. įvykdyti valstybinį perversmą baigėsi nesėkmingai. Ginkluoto sovietų užpuolimo metu prie Televizijos bokšto 13 Lietuvos laisvės gynėjų žuvo, apie 600 buvo sužeista ir traumuota.
Šie tragiški įvykiai tik paskatino krašto apsaugos formavimą. 1991 m. sausio 17 d. buvo įkurta Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba (SKAT). 1991–1992 m. tūkstančiui savanorių buvo pavestos itin atsakingos užduotys – saugoti svarbius energetikos ir kitus valstybinius objektus.
1991 m. vasario 22 d. įsteigtas Mokomasis junginys, turėjęs rengti karius valstybės gynybai.
Tuo tarpu Sovietų Sąjunga iki pat 1991 m. rugpjūčio 19 d. pučo įvairiausiomis priemonėmis stengėsi Lietuvai vėl primesti sąjunginės respublikos statusą. 1991 m. pavasarį ir vasarą sovietų armija vykdė įvairius išpuolius prieš Lietuvos valstybės institucijas ir gyventojus. Daugiausia buvo užpuldinėjamos Pasienio apsaugos tarnybos ir muitinės, prieš jas nesiliovė baudžiamosios akcijos: buvo laužomi, naikinami, deginami pasienio postai, terorizuojami beginkliai pasieniečiai, muitininkai. Gegužės 19 d. Krakūnų pasienio kontrolės poste nužudytas pamainos viršininkas Gintaras Žagunis, o liepos 31-ąją įvykdytas šiurpus nusikaltimas Medininkų pasienio kontrolės poste – žiauriai nužudyti septyni muitininkai ir policininkai. Šių žudynių vykdytojus ir organizatorius tebegloboja dabartinė Rusijos valdžia.
1991 m. rugpjūčio mėn., komunistinio pučo Maskvoje metu, krašto apsaugos kariai buvo pasirengę ginti Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą ir Vyriausybės rūmus, o prireikus – organizuoti pilietinį pasipriešinimą visoje šalyje.
Nesilpstant Sovietų Sąjungos spaudimui ir pastangoms išlaikyti Lietuvą savo rankose, atkurtoje valstybėje buvo surengti referendumai, kuriuose daugiau kaip 80 procentų gyventojų buvo už valstybės nepriklausomybę ir okupacinės kariuomenės išvedimą dar iki 1992 m. pabaigos bei okupacijos metu padarytos žalos atlyginimą. Tačiau Sovietų Sąjungos kariuomenės išvedimas iš Lietuvos teritorijos nepajudėjo iš vietos tol, kol po 1991 m. rugpjūčio pučo Rusijoje Lietuva atkūrė diplomatinius santykius su daugeliu pasaulio valstybių.
Tuo pačiu metu imta intensyviai perimti sovietų karinius komisariatus, steigti Lietuvos apskričių karo komendantūras, prasidėjo kiti pertvarkymai. Spalio 15 d. įkurta Gelbėjimo ir civilinės saugos tarnyba, kuri turėjo koordinuoti valstybės institucijų veiklą didelių nelaimių padariniams likviduoti.
1991 m. spalio 16 d. buvo likviduotas Krašto apsaugos departamentas ir po poros dienų, spalio 18 d., paskirtas krašto apsaugos ministras. 1992 m. sausio 2 d. pradėjo dirbti Krašto apsaugos ministerija.
1991 m. gruodžio 30 d. buvo suteikti pirmieji Lietuvos karininkų laipsniai.
Tų pačių metų spalį paskelbtas pirmas naujokų šaukimas į tikrąją krašto apsaugos tarnybą ir Mokomasis junginys 1991 m. lapkričio 14 d. pertvarkytas į Greitojo reagavimo motodesantinę brigadą, kuri vėliau pavadinta Motorizuotąja pėstininkų brigada „Geležinis Vilkas”.
Visus 1992 –1993 m. buvo sparčiai kuriamos naujos Lietuvos kariuomenės pajėgos. 1992 m. sausio 2 d. atkurta Lietuvos karo aviacija – suformuota Krašto apsaugos aviacijos tarnyba. Pirmasis lėktuvas su karo oro pajėgų ženklais pakilo jau vasarą, birželio 18-ąją.
1992 m. pradžioje pirmą kartą Lietuvoje apsilankė NATO generalinis sekretorius Manfredas Verneris, buvo akredituoti pirmieji karo atašė. 1992 m. vasario 3 d. darbą pradėjo Krašto apsaugos ministerijos Jungtinis štabas, kuris planavo kariuomenės operatyvinius veiksmus. Štabas pradėjo rengti Lietuvos kariuomenės norminius dokumentus, tobulinti jos struktūrą.
Pajudėjo ir sovietinės kariuomenės išvedimo reikalai. 1992 m. sausio 17 d. Maskvoje Lietuvos ir Rusijos vadovai – Vytautas Landsbergis ir Borisas Jelcinas – pasirašė Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos komunikatą, ir jau 1992 m. vasario 27 d. iš Lietuvos iškeliavo pirmasis, nors ir simboliškai mažas, svetimos kariuomenės dalinys. 1992 m. rugsėjo 8 d. Maskvoje buvo pasirašytas Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų išvedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos grafikas. Iki 1992 m. pabaigos iš Lietuvos pasitraukė 78 proc. pasirašytame grafike 1992 m. numatytų išvesti pajėgų. (Kartu su kitais daliniais iš Vilniaus buvo išvesta 107-oji motorizuotoji šaulių divizija, išgarsėjusi 1991 m. sausio 13 d. šturmuodama Vilniaus Televizijos bokštą ir Spaudos rūmus, taip pat visa pasienio kariuomenė, 169 ir 466 raketinių brigadų daliniai iš Visorių netoli Vilniaus). Lietuvos valdžia perėmė 52 karinius objektus, tarp jų ir didžiausią Vilniuje Šiaurės karinį miestelį, karinius miestelius Ukmergėje, Marijampolėje ir Pabradėje. Paskutinį 1992 m. ketvirtį Rusijos kariuomenė išvedama jau intensyviai. Paskutinis Rusijos karinis ešelonas pervažiavo valstybinę Lietuvos sieną 1993 m. rugpjūčio 31 d., oficialiai užbaigdamas Rusijos kariuomenės išvedimą. Lietuvos valdžios leidimu trim mėnesiams liko tik nedideli dviejų sandėlių su artilerijos sviediniais apsaugos būriai.
Atkuriant Lietuvos kariuomenę, susirūpinta karininkų rengimu, tad 1992 m. rugsėjo 1 d. Vilniuje duris atvėrė Krašto apsaugos mokykla.
1992 m. lapkričio 1 d. įkurta Karinių jūrų pajėgų flotilė, jai perduoti anksčiau suformuoto Atskirojo laivų diviziono laivai ir įranga.
1992 m. pabaigoje Lietuvos krašto apsaugos kariniai daliniai jau išaugo ir tapo Lietuvos kariuomene. Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas 1992 m. lapkričio 19 d. iškilmingai paskelbė, kad atkuriama Lietuvos Respublikos kariuomenė.
Lietuvos Respublikos kariuomenės atkūrimo aktas
Minėdama narsias Nepriklausomybės kovas ir dabarties savanorių pradėtą krašto apsaugos darbą, rūpindamasi Lietuvos žmonių saugia dabartimi ir ateitimi, Lietuvos Respublikos teritorijos ir valstybės sienos apsauga, vardan Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba šiuo aktu iškilmingai skelbia, kad nuo šios dienos yra atkuriama Lietuvos Respublikos kariuomenė.
Lietuvos Respublikos kariuomenės veiklą reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas.
Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V.Landsbergis
Vilnius, 1992 lapkričio 19 d.
Nr. 1-3066
Taip buvo baigtos kurti ginkluotosios pajėgos ir pradėta formuoti krašto apsaugos sistema, plečiamos atskiros kariuomenės rūšys.
1992 m. spalio 25 d. referendume priimta nauja Lietuvos Respublikos Konstitucija apibrėžė Lietuvos valstybės politinės, teisinės ir ekonominės sistemos pagrindus, nustatė nacionalinio saugumo užtikrinimo ir valstybės gynimo principus.
Rusijos kariuomenės išvedimas
Rugpjūčio 31 d. minima Laisvės diena. Šią dieną 1993 m. 23 val. 45 min. Lietuvos Respublikos sieną pervažiavo paskutinio Lietuvoje dislokuoto Rusijos kariuomenės dalinio likučiai. Tai buvo ilgo ir sudėtingo svetimos kariuomenės išvedimo iš nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos pabaiga.
1940 m. okupacinė Sovietų Sąjungos kariuomenė įžengė į Lietuvą. Prasidėjo ilgus dešimtmečius trukusi okupacija.
1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, vienas pirmųjų buvo iškeltas okupacinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos klausimas. Lietuvos iniciatyva pradėtos derybos su sovietų valdžia nesulaukė geranoriško atsako. Sovietai dar neketino pripažinti Lietuvos valstybingumo ir Lietuvos žmonių siekio gyventi savo nepriklausomoje šalyje. 1991 m. sausio mėnesį sovietinė valdžia bandė nuslopinti Lietuvos nepriklausomybę panaudodama karinę jėgą. Laimė, Lietuvos žmonėms pademonstravus pilietinę valią ir ryžtą kovoti dėl laisvės iki galo, okupantų kėslai buvo sužlugdyti.
Žlugus Sovietų Sąjungai ir sovietinę kariuomenę dislokuotą Lietuvos teritorijoje į savo jurisdikciją perėmus Rusijai, derybos buvo atnaujintos. 1992 m. sausio 31 d. įvyko pirmosios derybos ir rugsėjo 8 d. Maskvoje buvo pasirašytas Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos grafikas. Išvesti kariuomenę buvo pradėta rugsėjo 8 d. ir tai vyko keturiais etapais. Tačiau procesas nebuvo sklandus. Rusijos pusė ne kartą skelbė, kad kariuomenės išvedimas yra stabdomas, bandydama išsiderėti įvairių Lietuvos pusei nepriimtinų nuolaidų. Lietuvos Respublikos Vyriausybė laikėsi tvirtos pozicijos. Uždraudus Rusijos karinius dalinius Lietuvoje papildyti naujokais, tai buvo daroma nelegaliai – tiek geležinkelių, tiek oro transportu. Rusijos kariuomenė sistemingai pažeidinėjo Lietuvos įstatymus. Siekiant, kad Rusijos karinės pajėgos nebūtų papildomos naujokais, Lietuvos kariuomenei ir savanoriams teko blokuoti jos dalinius. Prieš pradedant išvesti Rusijos kariuomenę, Lietuvos teritorijoje buvo dislokuota maždaug penkios divizijos (apie 34, 6 tūkst. karių).
Sovietinės Rusijos okupacinių pajėgų išvedimas iš Lietuvos.
Visus nesklandumus, kilusius išvedant Rusijos kariuomenę, Lietuvos Vyriausybei pavyko išspręsti derybomis, pasinaudojant įvairiais politiniais kanalais. Galiausiai 1993 m. rugpjūčio 31 d. (kaip ir buvo numatyta patvirtintame išvedimo grafike) Rusijos kariuomenė iš Lietuvos teritorijos buvo išvesta galutinai.
Lietuva derybų metu laikėsi principinės nuostatos, kad Rusijos kariuomenės buvimas Lietuvos teritorijoje yra ir buvo neteisėtas. Derybose Lietuva nepripažino jokių okupacinės kariuomenės teisių į jos Lietuvoje naudotus ar pastatytus pastatus ir kitokį nekilnojamąjį turtą, taip pat nesutiko kaip nuolatinių šalies gyventojų legalizuoti kariuomenės išvedimo metu ketintų išleisti į pensiją Rusijos kariškių. Šiose derybose buvo keliamas klausimas dėl okupacijos metu padarytos žalos gyventojams atlyginimo. Nors dėl jo susitarti nepavyko, Rusija nepaneigė Lietuvos teisių į žalos atlyginimą, o Lietuva reikalavimų neatsisakė.
Lietuva pademonstravo, kad galima pasiekti sprendimą išvesti okupacinę kariuomenę išskirtinai derybomis, tvirtai laikantis principinių pozicijų. Kariuomenė iš Lietuvos buvo išvesta vieneriais metais anksčiau nei iš Vokietijos, Latvijos ir Estijos, o šios kariuomenės buvimas Lietuvoje iki pat išvedimo pabaigos nebuvo net laikinai įteisintas, taip pat nebuvo pripažintos jokios Rusijos pretenzijos į okupacijos būdu tariamai įgytas teises Lietuvoje.
