Dmitrijus Anatoljevičius Tretjakovas (šaukinys - BETMENAS) iš 74-ojo žvalgybos bataliono, buvęs autobuso vairuotojas. Aleksejus Aleksandrovičius Arbatiukas (šaukinys - UNTERIS) iš 93-iosios pėstininkų brigados, buvęs šaltkalvis. Viktoras Jevgenjevičius Trofimenka (šaukinys - KIBERNETAS) iš „Dnepr-1" pulko, buvęs TV darbuotojas. Visi jie dar prieš metus gyveno ramų ir taikų gyvenimą. Šiandien - tai trys Ukrainos kariai, kurie savo akimis matė visą jų šalyje vykstančio karo pragarą, kovėsi dėl Donecko oro uosto. Mes juos vadiname kyborgais, o jie, nepaisydami savo kūno sužalojimų, jau veržiasi atgal pas savus.
Vyrai, nejaugi prieš metus ar pusantrų galėjote įsivaizduoti, kad teks palikti namus, šeimas, paimti į rankas ginklą ir kovoti su vakarykščiais kaimynais, pasiskelbusiais nežinia kokiomis „liaudies respublikomis"? Koks apima jausmas, kai esate priversti ginti savo šalį nuo agresoriaus, atrodytų, civilizuotoje XXI amžiaus Europoje?
BETMENAS : Koks gali būti įsivaizdavimas - net iš tolo tokių minčių nebuvo! Gyvenom broliškai, panašiai kaip jūs su latviais. O Kremlius tiesiog atėmė iš Ukrainos Krymą. Tiesa, iš pradžių dar tvardėmės. Tačiau kai prasidėjo visa ta „mėsmalė" Donbase, mūsų kantrybė trūko.
KIBERNETAS : Tiesą pasakius, jau kurį laiką Ukrainoje tvyrojo nuojauta, kad koks nors santykių aiškinimasis su Rusija visgi bus, nes proeuropietiškos nuotaikos mūsų šalyje ėmė pastebimai stiprėti. Tačiau mes manėme, kad tai vyks įvairių parlamentinių derybų, politinių susitarimų lygiu. Apie karą, kuris vyksta šiandien, niekas net pagalvoti negalėjo. Juo labiau, kad ir Rusijos propaganda dar iki Maidano nuosekliai skelbė apie ukrainiečių ir rusų brolybę ir panašiai. O po to staiga mes visi tapome „benderovcais" ir „fašistais"... Nesenai vienas rusų belaisvis, kuris savanoriškai kariavo separatistų gretose, pareiškė: „Jūs nebeesate mūsų broliai, jūs paprasčiausi išgamos, parsidavę amerikiečių imperialistams."
UNTERIS : Pabandykite įsivaizduoti, kaip vykstančio karo fone atrodo įvairūs informaciniai išpuoliai prieš mus, eilinius Ukrainos savanorius: tiek Rusijos, tiek ir separatistų informaciniai kanalai šiandien visu garsu skelbia, kad mes „valgome mažus vaikus" ir panašiai...
BETMENAS : Klausėte, kaip mes jaučiamės, turėdami ginti savo šalį, namus? Žinote, dabar jau nebėra jausmų - liko tik šventa pareiga savai šaliai, savoms šeimoms...
Kaip reaguojate į vis atsinaujinančią informaciją iš Ukrainos? Kiek anksčiau buvo kalbama, kad Ukrainos kariai prarado Donecko oro uostą, dabar mus pasiekia žinios apie plataus masto separatistų puolimą.
BETMENAS : Galbūt jus ne visuomet pasiekia tiksli informacija. Tas buvo ypač pastebima, kai pasigirdo kalbų apie Donecko oro uosto „kritimą". Aš kaip tik vakar (sausio 22 d. - aut. past.) skambinau savo vyrams į priešakines pozicijas - naujajame oro uosto terminale kyborgai tebekovoja, mano vadovauta žvalgų grupė kaip tik pajudėjo teikti jiems palaikymą.
KIBERNETAS : Be to, kyborgai tebekontroliuoja oro uosto gaisrinės pastatą, tad baikime tas kalbas, kad kova dėl šio objekto pralaimėta.
UNTERIS : Paprasčiausiai nereikėjo skelbti pirmųjų paliaubų, tuomet mes būtume susitvarkę su oro uosto „puolėjais" be didesnio vargo. Tačiau net ir dabar galime užtikrinti, kad mes, ukrainiečiai, nesitrauksime nei per metrą.
Iš esmės virtęs griuvėsių krūva Donecko oro uostas jau nebeturi jokios strateginės reikšmės. Tai greičiau simbolis, informacinio karo priemonė. Kam naudinga skleisti informaciją apie jo „kritimą", kai jūsų draugai vis dar ten kaunasi?
BETMENAS : Manau, kad vienareikšmiškai tai yra Rusijos propagandos pastangos palaužti mūsų kovotojų ir juos remiančios šalies dvasią. Kai pamačiau jūsų vietines žinias apie separatistų neva užimtą oro uostą, man net amą atėmė - juk ten tiek mano vyrų, o buvo paskelbta, kad kone visus kyborgus tiesiog išžudė. Aš iškart puoliau skambinti... Man ir sako: „Tai netiesa, dalis mūsiškių terminale, jiems į pagalbą skuba Rekso grupė." Reksas - tai vienas aršiausių mūsų kovotojų. Kai jis trečią kartą atvyko į oro uosto kovos lauką ir sužinojo, kad aš sužeistas, stovėdamas puolė pliekti separatistų pozicijas iš kulkosvaidžio taip, kad pastarieji tik rėkė, rėkė: „Ukropai, baik!"
Mes puikiai suprantame, kas yra savo šalį ginantis kyborgas. O kas yra tie separatistai, kurie jūsų žemėje kuria nežinia kokias „liaudies respublikas" ir lieja ukrainiečių kraują?
BETMENAS : Daugiausia tai netgi ne samdiniai iš Rusijos, o vietiniai tų regionų padugnės, buvę kaliniai, narkomanai ir panašaus plauko tipai. Mes juos orkais vadiname, nes jie trokšta tik plėšti, prievartauti. Tačiau už jų slypi jėga, kuri juostelkia. Ir ta jėga yra Rusija.
KIBERNETAS : Pamenate, Maidano metu buvo paplitęs terminas „tituškos", jis buvo artojamas įvairius incidentus, muštynes provokuojantiems rusakalbiams chuliganams apibūdinti. Taigi, orkai ir yra tie patys tituškos, tik gerokai agresyvesni ir ginkluoti. Daugiausia tai neišsilavinę, jokių moralinių nuostatų nepripažįstantys žmonės, jie nenori normaliai dirbti, ką nors kurti... Jiems kur kas priimtiniau atimti, sugriauti, galiausiai nužudyti.
Visą šitą masę Rytų Ukrainoje iš pradžių penėjo lozungais: „Donbasas maitina Ukrainą", „Mūsų neparklupdys" ir panašiais. Paskui jau prasidėjo smegenų plovimas dėl Kijeve neva teisėtą valdžią nuvertusios chuntos ir t. t. Orkų nuostatas ir jų intelektą geriausiai iliustruoja jų pačių kalbos, kai jie patenka mums į nelaisvę. Pavyzdžiui, vienas jaunuolis, paklaustas, kodėl su ginklu kovoja prieš Ukrainą, pareiškė: „Vaduoju Donbasą nuo amerikiečių armijos..."
Ar jaučiate nusivylimą dėl Vakarų šalių požiūrio į karą jūsų šalyje? Kodėl negalima pasakyti „Je suis Mariupol", jei daugelis Vakarų lyderių milijoninėje eisenoje Paryžiuje pasakė „Je suis Charlie"?
KIBERNETAS : Manau, kad šio karo pradžioje mes kiek atsilikome propagandinės kovos fronte, o Vakarus ir iki šiol pasiekia labai daug informacijos Kremliui palankia potekste.
Kitas, kur kas pavojingesnis dalykas, yra tai, kad švari, soti, civilizuota, demokratinė Europa yra nepasirengusi naujam dideliam konfliktui, galbūt, netgi branduoliniam karui. O Kremliaus režimas gali rizikuoti lošti netgi tokiomis kortomis, nes jo mąstymas yra visiškai kitoks nei europiečių.
UNTERIS : Putinas elgiasi kaip tipiškas chuliganas, tik jo veiklos mastai yra, švelniai tariant, didesni. Pavyzdžiui, jis sumąstė, kad jam patinka Krymas, ir atėmė pusiasalį iš Ukrainos, Vakarų atžvilgiu išlaikydamas povyzą „na, ir ką jūs man padarysite". Dabar tą patį jis daro su Donbasu. Skirtumas tik tas, kad mes patys Donbaso jam neatiduosime.
Rusija ir jos samdiniai nesiekia taikos. Jie kelia betvarkę, plėšia, prievartauja.
Mes puikiai suprantame, kad jei šis karas nebus baigtas Ukrainoje, jis išplis toliau. Eilėje - Moldova, Gruzija, mes taip pat, ko gero, į ją įrašyti. Ar jūs matote realų būdą Putinuio sustabdyti?
KIBERNETAS : Europa pražiūrėjo kelis labai svarbius niuansus Rusijos valstybės politikoje. Pavyzdžiui, niekas nereagavo į Rusijos tėvynainių kongreso priimtą „Rusiškojo pasaulio koncepciją". Nesunerimo ir tada, kai tą pačią koncepciją Rusijos valstybės Dūma patvirtino kaip valstybinį įstatymą. O toje koncepcijoje juodu ant balto parašyta, kad į „rusiškąjį pasaulį" kaip neatsiejama jo dalis įeina dabartinės Suomijos teritorija, Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija...
BETMENAS : Dabar daug kalbama apie įvairias sankcijas Rusijai. Man regis, kad ne sankcijos agresoriui, o pagalba besiginančiajam - tai yra mums - yra realus būdas sustabdyti Putiną. Juk tai, kad karas Ukrainoje tęsiasi net ir esant Vakarų sankcijoms, aiškiai parodo, kad Putinui nusispjauti ant savųjų, Rusijos žmonių. O jei jam nusispjaut ant savųjų, tai ką jau kalbėti apie kaimynus.
Todėl mums neliko nieko kito, kaip tik imtis ginklo ir eiti kovoti prieš agresorių. Supraskite, mes kariaujame ne su kokiais nors separatistais. Ukrainoje vyksta pats tikriausias karas su Rusija. Ir mums labai sunku jį kariauti be apčiuopiamos Vakarų pagalbos, nes mes kariaujam su reformuota ir reorganizuota Rusijos armija, o Ukrainos kariuomenės, galima sakyti, iš viso nebuvo, ji per pastaruosius dvidešimt metų buvo sėkmingai sugriauta.
Kaip manote, kodėl Vakarų šalys taip ilgai delsia teikti Ukrainai realią karinę paramą?
BETMENAS : Manau, kad Vakarų lyderiai paprasčiausiai bijo.
Kibernetas : Šiuo metu Europoje pirmą kartą po II pasaulinio karo vyksta karas. Gali būti siaubingų globalių pasekmių. Šio karo kontekste Kremliaus diktatorius elgiasi kaip kamikadzė, mosuojantis branduoliniu vėzdu, o Vakarų lyderiai tarsi nenori to matyti, nes šis vaizdelis griauna jų ramaus ir sotaus gyvenimo esybę.
UNTERIS : Matydamas visą šį Vakarų pasaulio vangumą mūsų karo atžvilgiu, aš kartais susimąstau: jeigu Putino gaujos vis dėlto peržengs mūsų lavonus ir, neduok Dieve, ateis pas jus, ar sulauksite pagalbos, kokios šiandien gyvybiškai reikia Ukrainai?
KIBERNETAS : Grįžkime prie Rusijai taikomų sankcijų. Na, jos kažkiek pablogino šalies ekonominę padėtį, bet Kremlius juk seniai jau veikia Europoje - rinkimų Graikijoje rezultatai yra puikiausias to įrodymas.
Ko gero, vienintelės Jungtinės Amerikos Valstijos dar imasi kokių nors konkrečių veiksmų, „padėdamos" dėl sankcijų apsispręsti ir atskiroms Europos Sąjungos šalims. Tačiau kai Čekijos prezidentas per rusišką kanalą pareiškė, jog „šiandien yra gedulo diena, nes baudžiamieji fašistų legionai nužudė 300 taikių gyventojų...", aš daugiau nebekomentuoju Europos vienybės.
Jūs visi buvote sužeisti priešakinėse fronto pozicijose, matėte tiesiogiai šį karą. Akivaizdu, kad Ukrainos kariuomenei, savanoriams sunku atlaikyti Rusijos spaudimą, tačiau kartais susidaro įspūdis, jog trukdžiai sklinda ir iš jūsų vadovybės. Ar tai tiesa?
UNTERIS : Kai mane sužeistą separatistai paėmė į nelaisvę, vienas jų aiškiai davė suprasti, jog iš anksto žinojo, kur mūsų ieškoti, kad tai jam pranešė anaiptol ne orkų ar Rusijos žvalgyba.
Aš jau nekalbu apie anksčiau pasitaikydavusius ryšio sutrikimus, aiškių įsakymų bei nurodymų nebuvimą. Kaip galima kariauti, kai tau liepia nešaudyti, nes neva paliaubos, o separatistai „kala" į mūsų pozicijas iš visko, iš ko tik gali: „gradų", „čeburaškų" ir t. t. Panašūs dalykai ir su vadinamaisiais katilais, kuriuose žuvo vyrai, skubėdami į pagalbą savo kovos draugams. Kiek gerų vyrų galvas padėjo...
Sutikite, kad šis karas anaiptol neprasidėjo spontaniškai, nes Kremlius visuomet elgiasi pagal ilgalaikį planą ir nuosekliai laikosi savo sugalvoto scenarijaus. Griaunamoji veikla jūsų šalyje buvo pradėta vykdyti praktiškai iškart po Sovietų Sąjungos subyrėjimo, o dabar, ko gero, pagal Kremliaus planus turėjo įvykti finalinis veiksmas. Tačiau kažkas Maskvos šulams nepavyko. Kaip manote, kas?
KIBERNETAS : Jei prieš penkerius ar net prieš pusantrų metų „benderovcais" buvo tik Vakarų ukrainiečiai, tai šiandien - mes visi „benderovcai" nuo Lvovo iki Nikolajevo ir Chersono. Ir tai ne šiaip kokia nors propagandinė etiketė, tai mūsų tautos vienybės išraiška, kartu ir pavyzdys, kaip nuolatos varoma iškreipta propaganda sukelia atvirkštinį efektą.
Net gi toks Putino garbintojas kaip Nikita Michalkovas pareiškė, kad Rusija negelbės Odesos, nes ten neva vyksta „benderovcų" fakelų maršai, vadinasi Odesos gyventojai nenori, kad Rusija juos išvaduotų nuo fašizmo.
Noriu pastebėti, kad tas nuosaikus antiukrainietiškos propagandos augimas pas mus kaip tik sutapo būtent su Putino atėjimu į valdžią, ir šiandien galime tvirtai pasakyti, kad jis, kaip kadrinis KGB karininkas, viską smulkiai suplanavo.
UNTERIS : Tačiau buvimas KGB karininku ir smulkmeniškas visko planavimas dar nereiškia, kad jis yra adekvatus žmogus. Tai yra visiškai neadekvatus veikėjas.
KIBERNETAS : Manau, kad Kremlius jau praleido progą tiesiog imti ir užkariauti Ukrainą. Galbūt jie tą galėjo padaryti ankstyvą praėjusių metų pavasarį, kai mes neturėjome nei normalios kariuomenės, nei savanorių batalionų, galiausiai net tauta nebuvo susitelkusi. Tačiau greičiausiai tam sutrukdė nesutarimai diktatoriaus aplinkoje ir, tikėtina, jog Vladislavas Surkovas įtikino Putiną „suvalgyti Ukrainą po gabaliuką", kad būtų išvengta labai priešiškos Vakarų reakcijos.
Ką gi, Krymą jie „atkando" staigiai, ir nuo tos sėkmės, ko gero, susisuko galva, todėl ir puolė į Donbasą, bet ten situacija jau buvo kitokia.
UNTERIS : Jie ir Krymo nebūtų paėmę, jei vaikinai daliniuose būtų gavę aiškų įsakymą priešintis okupantams „žaliųjų žmogeliukų" pavidalu.
BETMENAS : Kai prasidėjo Krymo aneksija, nemažai dabar su manim kovojančių draugų, Ukrainos kariuomenės karininkai, buvo iškviesti į dalinius ir nuvežti Krymo link. Kiek žinau, ten susirinko per 2 5000 profesionalių, turinčių net specialiųjų operacijų patirties karių. Jie tik ir laukė įsakymo: „Sutvarkyti situaciją Kryme". Tai jie būtų padarę per vieną naktį. Tačiau tokio įsakymo nebuvo, o jei būtų buvęs, mes šį karą būtume baigę dar Kryme.
Ir dabar atsiimti Donecką ir susitvarkyti užtruktų savaitę, nors ten ir yra Rusijos kareivių.
UNTERIS : Būtų paprastas įsakymas šturmuoti - būtų masinis šturmas, nes tų orkų siautėjimai, šitas karas mums jau visiems per gerklę lenda!
Iki visų paliaubų skelbimo mes turėjome aiškų įsakymą - jei į mus nukreipta bent menkiausia ugnis, atsakyti atsakomąja ugnimi, be jokių papildomų perspėjimų. Taigi vėlesnis trypčiojimas patys matome prie ko privedė. Dabar juk rusų bei separatistų artilerija nutyla nebent tada, kai jiems tenka išsikrauti eilinę „humanitarinę siuntą".
Aš gal net nepasakosiu apie elgesį su belaisviais - pats buvau, mačiau. Kai kuriuos jaunus Ukrainos karius tiesiog nušauna, sakydami, „kad ukropai nesidaugintų". Būna ir tokių, kurie išlaisvinti patys pasitraukia iš gyvenimo, nes belaisvius ukrainiečius separatistai, ypač jų sėbrai iš pietų, ne vien tik muša.
KIBERNETAS : Tačiau supraskite, rusų kareiviai miršta taip pat - kaip ir visi kiti... Skirtumas tik tas, kad jie miršta svetimoje žemėje, geriausiu atveju, už pinigus, o mes giname savo Tėvynę.
Dėkoju, vyrai, kad radote laiko susitikti. Laikykitės.
Kalbino Darius Varanavičius
Ievos Budzeikaitės nuotraukos
