Naujienos

Kovo 21–22 d. Vilniaus tarptautiniame oro uoste budėjo Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) Didžiosios Kovos apygardos 8-osios rinktinės 801 ir 807 kuopų kariai savanoriai. 24 val. trukusios pamainos metu savanoriai, keisdamiesi kas kelias valandas pasitiko grįžtančius iš užsienio valstybių Lietuvos piliečius, valdė keleivių srautą, atliko dezinfekciją, matavo temperatūrą ir identifikavo galimai sergančius asmenis, padėjo jiems užpildyti anketas.

Pateikiame KASP Didžiosios Kovos rinktinės 801-osios (Nekinetinių operacijų) kuopos kario savanorio vyr. eil. Aido Žiliuko įspūdžius.

Žodis „Indija“ man, greičiausiai, niekad nebereikš valstybės, o „Siera“ – „Fordo“ ar medžiagos, kurią krapščiau nuo degtukų kadaise, gamindamas vaikiškus sprogmenis. Dabar tai dvi konkrečios NATO abėcėlės raidės: „Indija“ – įtariama temperatūra, „Siera“ – sergantis.

„Siera“ dar reiškia pamainos pabaigą. Taip nė karto ir neteko budėti 4 valandų, tiek turėjo trukti pamaina. Po kiekvienos „Sieros“, praleidus paskutinius keleivius, keičiama keleivių pasitikimo lokacija, o senoji dezinfekuojama. 

Naujoje patalpoje budi jau kita, sterili pamaina, o mes skubame į lauką, kur pučiant šaltokam vėjui, pagal instrukcijas, nusivelkame apsauginius kostiumus, slepiame juos kartu su visais virusais specialiai tam skirtuose maišuose ir skubame kur šilčiau. Vis tik sukaitus po apsauginiu kostiumu, šaltokas oras niekam nemalonus.

Vadavietėje aptariame, kas vyko, ką galima tobulinti, gauname glėbį picų ir skubame į poilsio vietą. Picos – nuostabu. Mėgstu picas, bet šiuo atveju jos patenkina ne tiek sotumo jausmą (jį, žinoma, irgi), bet leidžia suprasti, kad tu dirbi ne veltui, kad yra žmonės, kurie tai vertina ir tokiu būdu pasako savo „ačiū“. Nes tu su jais. Nes jie su tavimi. Nes pandemiją įveiksime tik taip: visi kartu darydami, kas ką gali.

Per penkis mano tarnybos metus tai labiausiai „kovinė“ operacija, kurioje dalyvavau. Tokia, kurioje yra nematomas, bet tikras priešas. Tokia, kuriai nei vienas iš mūsų nesiruošėme. Bet nei vienas nesuabejojome tuo, kad turime būti ten. Savanoriškai atėjome į KASP– savanoriškai ėjome į Oro uostą.

Neabejoju, kad „mano“ komanda taip pat savanoriškai eitų visur. Su tais pačiais juokais, vieni labiau, kiti mažiau įsitempę, bet ten, kur tuo metu labiausiai reikia. Po 24 valandų budėjimo mus pakeitė kita pamaina. Neabejoju, kad tokių pačių savanorių, kuriems nesvarbu koks priešas laukia. Jei reikia, tai reikia.