Naujienos

Kovo 8 d. popietę Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono kariai ir darbuotojai, kartu su vietinės Visorių bendruomenės atstovais, triukšmingai šventė Užgavėnes.

Šventę kalba pradėjęs bataliono vadas plk. ltn. Gintaras Jurčiukonis paragino visus kuo smarkiau išvyti pabodusią žiemą. Vado žodžius pirmiausia „užtvirtino“ Garbės sargybos kuopos kariai – atliko žiūrovų visada džiaugsmingai sutinkamą salvę. Paskui visi trypė kojomis, stengėsi kuo garsesniu riksmu „Žiema žiema, bėk iš kiemo!“ išvaryti pabodusią viešnią.

Į šventę sugužėjo didelis būrys persirengėlių ir kitokių baisių personažų, kurie savo linksmumu bandė išjudinti kai kuriuos nerangius karius ir kvietė visus prisidėti gąsdinant ir išvarant žiemą. Tradicinių lietuvių liaudies šokių susirinkusiuosius mokė Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblio „Neris“ jaunimas, įvairių tradicinių žaidimų – virvės traukimo, lankų mėtymo, dvikovų su pagalvėmis ir kt. – organizavo Garbės sargybos kuopos, štabo kariai ir seni bataliono karių bičiuliai – gyvosios istorijos klubo „Varingis" nariai.

Vėliau vyko įnirtinga Kanapinio ir Lašininio dvikova, jai teisėjavo gražuolė ilganagė Raganaitė. Nė vienas nenorėjo nusileisti: Išstypęs Kanapinis, tvirtai diržu susijuosęs, nors ir turėdamas nepalyginti gausesnį palaikančiųjų būrį, ne kartą krito po peržiem nusipenėjusio Lašininio smūgių, tačiau kaskart, skaisčių saulutės spindulių šildomas, su naujom jėgom kėlėsi naujam susirėmimui. Lašininis, gerokai Kanapinio aplamdytais šonais, kuo ilgiau ant kojų stengėsi išsilaikyti ir, vieno kito spygautojo remiamas, sniege pasivoliojęs, ropom įsibėgėjęs, vis šnopuodamas stojosi. Pagaliau Kanapinis, kerinčio Raganaitės žvilgsnio paskatintas, sukaupęs paskutinius sveikatos likučius, prispaudė Lašininį prie snieguotos žemės ir jau gyvo nebepaleido.

Ir sukaitusieji nuo šokių, ir sušalę nuo stovėjimo žvarbokame vėjyje atgauti jėgas ar sušilti galėjo vaišindamiesi Užgavėnių blynais ir karšta arbata.

Ypač aktyvūs buvo iš aplinkinių namų sugužėję vaikai – jie šoko, triukšmavo, žaidė ir, pasinaudoję proga, smalsiai klausinėjo karius apie tarnybą ir būsimas šventes. Jie surinko ir daugiausia prizų – už gražiausias kaukes, ir laimėję įvairiose varžybose.

Galiausiai ant didžiulio Užgavėnių laužo buvo sudeginta Morė, o kartu su ja – ir visas susikaupęs blogis, taip pat ir įkyrėjusi žiema.

Taigi Gedimino štabo batalione – jau tikras pavasaris.

Bataliono kariai tą patį vakarą dalyvavo ir Verkių seniūnijos organizuojamoje Užgavėnių šventėje – atliko salvę ir padėjo organizuoti Užgavėnių vaišes. Ši seniūnija dovanojo malkų šventei batalione organizuoti.