Pernai prieš Kalėdas Lietuvos kariuomenės Generolo Romualdo Giedraičio artilerijos batalioną Rukloje pasiekė pirmosios dvi iš Vokietijos pagal 2015 m. rugsėjį pasirašytą sutartį įsigytos modernizuotos savaeigės haubicos PzH 2000. Pagal šią sutartį Lietuvai iš viso jų bus perduota 18. 2016 m. apmokymo tikslais atgabentos 4 nemodernizuotos haubicos, jos išmėgintos per anuometines pratybas „Ugninis griausmas" ir įtrauktos į karinį rengimą, o modernizuotos haubicos pirmuosius šūvius atliks šių metų balandį testavimo metu. Tikimasi, kad visos modernizuotos haubicos Lietuvos kariuomenei bus perduotos iki 2019 m. pabaigos.
Pokalbį su baterijos vadu pradėjome nuo žvilgsnio į netolimą praeitį. Galimybė kurti Artilerijos batalioną atsirado Danijos Karalystės kariuomenei pasiūlius perduoti Lietuvai perginkluojamo danų artilerijos bataliono ginkluotę, techniką, šaudmenis ir suteikti visokeriopą materialinę bei metodinę pagalbą. Šitaip pradėta atkurti Lietuvos artilerijos dalinius. Dabar mažai ką bedomina tiek Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės puškoriai Žygimanto Augusto laikais (1548-1572), tiek faktai, kad jau 1919 m. vasarą kovose su bolševikais Daugpilio fronte Lietuvos karių pusėje dalyvavo keturios artilerijos baterijos, o 1939 m. duomenimis, Lietuvoje veikė 4 artilerijos pulkai, kuriuose buvo po 3 artilerijos grupes (iš viso 12 artilerijos grupių). Žinodami, kaip artilerijos meno 1919 m. mokėsi pirmieji savanoriai, paklausėme, per kiek laiko prireikus 105 mm haubicomis M50, minosvaidžiais ir beatošliaužiais pabūklais išmoktų šaudyti specialių kursų nebaigę dabartiniai jaunuoliai? Kaip Lietuvos artileristams sekasi auginti pamainą ir ko labiausiai trūksta į batalioną ateinantiems kariams - sveikatos, specifinių įgūdžių ar kvalifikacijos?
Projektas įgyja pagreitį
„Nepriklausomybės kovų frontuose naudotais artilerijos pabūklais domėjausi mažai, - prisipažino kapitonas. - Teko skaityti vos keletą straipsnių. Kalbant apie dabartinius karius ir tokias netiesioginės paramos sistemas kaip 105 mm haubica M50, minosvaidžiai ar kiti pabūklai, manau, kaip ir kiekvienoje srityje, jei yra gera motyvacija, visko išmokstama gana greitai. Tačiau norint tapti tikru specialistu ir išmanyti pasirinktą sritį, reikia laiko. Todėl kariai nuolat tobulina įgūdžius per įvairias treniruotes ir pratybas. Pagrindinis ir esminis kriterijus - motyvacija. Kokių nors specialių atrankų į 155 mm ugnies bateriją nevykdome, tačiau, pasirinkdami reikalingus specialistus, stengiamės atkreipti dėmesį į karių gebėjimus. Vieniems labiau sekasi skaičiuoti, teorinės disciplinos, kitiems - praktiniai dalykai, topografija. Šitaip vėliau bandome suskirstyti karius į atitinkamas pozicijas. Daug dėmesio skiriame būsimiems savaeigių haubicų PzH 2000 įgulų nariams, nes šie kariai siunčiami į Vokietijos artilerijos mokykloje vykstančius kursus. Būti PzH 2000 įgulos nariu yra be galo atsakingos pareigos, kurioms reikia didelio atkaklumo, motyvacijos tobulėti, nes kiekvienas įgulos narys privalo puikiai išmanyti šios naujos ir automatizuotos sistemos veikimą. Nuo įgulos narių kompetencijos priklauso ne tik jų pačių saugumas, bet ir laiku tinkama parama ugnimi manevriniams vienetams. Kol kas esame pasiekę dar tik „kūdikio" stadiją, tačiau pamažu augame, komplektuojamas padalinio personalas, į Lietuvą atkeliauja ir naujos modernizuotos sistemos.
155 mm ugnies baterijoje, kaip ir kiekviename dalinyje, kariai yra mokomi. Iš pradžių jie supažindinami su baziniais dalykais - kas yra netiesioginė parama, kaip ir kada ji naudojama, ko galima tikėtis iš savo oponentų. Išsamesnių žinių kariai įgyja patekę į nuolatinę tarnybos vietą. Baterijoje orientuojamės į savaeigių artilerijos sistemų PzH 2000 taktiką. Skyriaus lygmens kariai rengiami trumpo vamzdžio treniruoklyje, gautame iš Vokietijos. Kalbant apie reikalingą infrastruktūrą, visada norisi, kad geriau būtų, bet tai yra naujas projektas, jis įgyvendinamas, todėl kol kas gana sunku kalbėti apie trūkumus, o planai yra aiškūs. Daug darbų dar laukia, - atsidusdamas šypteli kapitonas. - Šiuo metu daugiausia laiko atima baterijos standartų ir kitų leidinių kūrimas. Padalinio plėtra. Rašome ir iš karto bandome tobulinti veiksmus per pratybas. Batalione yra Paramos baterija, kurioje sukurtos techninės priežiūros grupės, jos, kaip ir įgulos, treniruojasi Vokietijos mokymosi įstaigose."
Nauja technika - jokio diskomforto
Kai buvo atgabentos pirmosios savaeigės haubicos, ar nekilo papildomų problemų priimant tokio gabarito (11,7 m ilgio, 3,6 m pločio ir 3,1 aukščio) pabūklus į savo technikos parką - kur juos laikyti, kad nerūdytų?
„Pirmąsias PzH 2000 iš pradžių patalpinome į Depų tarnybos sandėlį, - sakė baterijos vadas. - Vietos tikrai užteko, o ir įvažiuoti į vidų nebuvo labai sudėtinga, nes pakeliamųjų vartų plotis yra 4,5 metro.
Haubicos viduje kariai išties jaučiasi neblogai, vietos pakanka, - sako kapitonas. - Pirmąkart veikiausiai daug kam, kaip ir man, buvo nejauku dėl įvairių slankiojančių mechanizmų, nes esame pripratę prie 105 mm velkamųjų haubicų M50 - visas darbas vyksta lauke. Tačiau labai greitai apsipratome ir jokių bėdų nekyla. Galiu pasakyti, kad savaeigės viduje veikiausiai mažiau triukšmo nei lauke. Vis dėlto įgulos užsideda šalmus su įmontuotomis ausinėmis ir mikrofonais - šitaip kariai užsitikrina apsaugą nuo klausos pažeidimų ir pagerina įgulos komunikavimą. Išmetamosios dujos įgulai nekelia jokio pavojaus, nes šalinamos išorėje. Šūvio metu haubicos personalas nepatiria didelės atatrankos - viskas yra labai gerai suprojektuota, juntamas tik lengvas siūbavimas. Dėl naudojamų klausos apsaugos priemonių triukšmo beveik negirdėti. Tiek per vasaros karščius, tiek per žiemos šalčius kariai nejaučia diskomforto.
Vairuotojai rengiami Vokietijos vairuotojų mokykloje, kur šią techniką tenka valdyti įvairiomis sąlygomis - važiuoti bekele, įveikti vandens kliūtis ir raižytą vietovę. Žodžiu, su PzH 2000 ir tinkamais vairuotojo įgūdžiais visos kliūtys įveikiamos puikiai. Man teko šią haubicą išmėginti Gaižiūnų ir Generolo Silvestro Žukausko poligonuose. Su didesniais sunkumais nesusidūrėme. Lietaus išplautas gruntas - ne problema. PzH 2000 šaudymo galimybės - 3 šūviai per 10 sekundžių, 8-10 šūvių per minutę ir 20 šūvių per 3 minutes. Šaudymo tempas priklauso nuo įgulos patirties ir sąveikos, patys kol kas dar nesame išbandę atlikti 10 šūvių per minutę, bet teko matyti, kaip Vokietijos artilerijos bataliono kariai tai daro. Šaudymus su PzH 2000 galima vykdyti trimis būdais: visiškai automatiniu, kai sistema nuo sviedinio paėmimo iki užtaisymo veikia automatiškai ir kariui lieka įdėti tik parako užtaisą; pusiau automatiniu, kai įvykus tam tikram strigimui sistemoje, karys atlieka veiksmą rankiniu būdu, paskui užtaisoma automatiškai; rankiniu, kai karys haubicą užtaiso rankiniu būdu. Strigimų yra pasitaikę, bet trečiąjį (rankinį) būdą tenka naudoti tik per treniruotes, siekiant karius supažindinti su įvairiais metodais.
Beje, haubicoje yra ir 7,62 mm kulkosvaidis MG3. Jis skirtas reaguoti į priešiškų pajėgų veiksmus išorėje, sudarant sąlygas tolimesniems įgulos veiksmams. Dažniausiai naudojamas prieš gyvąją jėgą bei lengvai šarvuotą techniką - priklauso nuo turimos amunicijos. Kulkosvaidžio tūtos nepatenka į haubicos vidų, todėl jos netrukdo valdymo įrangai. Šiuo metu Lietuva amunicijos įsigyja iš gamintojų pagal tam tikrus poreikius ir procedūras."
Seniai lauktas atnaujinimas
Ar tiesa, kad PzH 2000 gali būti pamušta paprastu minosvaidžiu? Ar įmanoma tokių gabaritų pabūklą išlaikyti šešėlyje prasidėjus tiesioginei šarvuotosios technikos atakai?
„Haubicoje PzH 2000 sumontuota įranga, apsauganti įgulą nuo masinio naikinimo ginklų, - paaiškino karininkas. - Be to, gali būti naudojami papildomi šarvai, montuojami kovinių operacijų metu. Ar paprastas minosvaidis galėtų pramušti PzH 2000, tokios informacijos neturiu, bet, mano nuomone, toks teiginys neteisingas, juolab kad haubica yra papildomai šarvuota. Įsijungus automatinei gaisro gesinimo sistemai, ekipažas turi evakuotis, vairuotojas evakuojasi paskutinis. Kalbant apie šarvuotosios technikos ataką, jei PzH 2000 įgulai tenka pamatyti atakuojančią šarvuotąją techniką, vadinasi, jau kažkas negerai, o haubicos maskavimo ypatumai yra fantazijos ir įgūdžių reikalas. Nors technika ir yra didelio gabarito, tačiau ją galima paslėpti ar užmaskuoti siekiant išlaikyti netikėtumo faktorių."
Įsigijus savaeiges haubicas ir raketinius oro gynybos kompleksus, prabilta apie seniai lauktą Lietuvos kariuomenės ginkluotės atnaujinimą. Ar savaeigių haubicų turėjimą kariuomenės arsenale iš tiesų galime vadinti veiksminga atgrasymo priemone? O gal bataliono kariai jau svajoja apie salvinės ugnies sistemas ir artimojo (vidutinio) nuotolio oro gynybos kompleksus?
„Mano nuomone, savaeigės artilerijos sistemos PzH 2000 netiesioginę paramą ugnimi Lietuvos kariuomenėje kilstelėjo į aukštesnį lygį, - svarsto karininkas. - Visai kitas šūvio nuotolis, greitis ir efektas. Ar savaeigių haubicų turėjimą kariuomenės arsenale galėtume vadinti atgrasymo priemone - manau, iš tiesų taip. Kiekviena nauja ginklų sistema ir jos teikiamos galimybės yra viena iš atgrasymo priemonių. Kalbant apie netiesioginę paramą ugnimi, technika žengia didelius žingsnius į priekį. Nuolatinis dėmesys yra mobilumui ir išgyvenimui, sparčiai tobulinama amunicija suteikia vis naujų galimybių, pavyzdžiui, tikslumo, didesnio šūvio nuotolio.
Kol kas apie salvines ugnies sistemas nesvajojame, dabartinis pagrindinis mūsų tikslas - stengtis puikiai įvaldyti naująją techniką - savaeiges artilerijos sistemas PzH 2000. Kai jausimės asais, pradėsime ieškoti dar geresnių, tačiau dabar tam neturime laiko, reikia tobulėti su technika, kurią gavome."
Oklahoma. Keturi etapai
Užpernai apie studijas Fort Silyje, JAV Oklahomos valstijoje, kalbėjomės su Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymo centro paramos ginklų kursų vyresniuoju ekspertu kpt. Žilvinu Čerškumi. Ar šį kartą drauge su mūsų pašnekovu studijavo kas nors iš Lietuvos?
„Taip, buvau tame pačiame Šaudybos kompetencijos centre (angl. United States Army Fires Center of Excellence) kaip ir ankstesnis jūsų pašnekovas, - linktelėjo kpt. T. Belopetravičius. - Pasisemti artilerijos žinių į JAV lauko artilerijos kapitonų karjeros kursus (angl. Field Artillery Captain Career Course) išvykau 2018-ųjų birželio 15 d. ir grįžau 2019 m. sausio 24-ąją. Kapitonų kursus sudaro 4 etapai (vadinamieji moduliai). Pirmiausia - įvadinis kursas. Jis rengiamas tik iš užsienio atvykusiems studentams: vyksta įvairūs instruktažai, siekiama suvienodinti informaciją, pasiekiančią įvairių šalių kursantus, aptariama netiesioginė parama JAV kariuomenėje, ten naudojamos procedūros, rekomenduojama literatūros.
Antras etapas - bendrieji dalykai. Šis etapas prasideda atvykus JAV artilerijos karininkams. Mes buvome nukreipti į ugnies bateriją ir suskirstyti į grupes. Paprastai kalbant, grupę sudaro du užsieniečiai ir penkiolika kursantų amerikiečių. Aš patekau į vieną grupę su karininku iš Maroko. Per paskaitas nagrinėjome lyderystę, tikslinį vadovavimą, susipažinome su naudojama taktika, atidžiai analizavome karinio sprendimo priėmimo procesą (angl. Military Decision Making Process).
Trečias etapas - techninis. Instruktoriai perteikia mokomąją medžiagą apie balistiką, ugnies iškvietimo procedūras bei JAV naudojamus saugos reikalavimus netiesioginės paramos sistemoms. Vyksta daug praktinių mokymų, susijusių su skaičiavimais.
Ketvirtas etapas - artimesnė pažintis su artilerija. Kursantai supažindinami su skirtingų netiesioginės paramos ugnimi sistemų taktika, padalinio (105 mm, 155 mm ir salvinių sistemų ugnies vienetų) struktūra. Nagrinėjama medžiaga apie logistiką, ryšio priemones ir įvairias sąveikos procedūras. Daug dėmesio kreipiama į ugnies paramos karininkų atsakomybę ir artilerijos bataliono štabo darbą. Šis etapas užbaigiamas pratybomis treniruoklyje. Kursantai suskirstomi į grupes, tokias kaip manevrinio bataliono ar artilerijos bataliono štabas, tada planuojama ir atliekami veiksmai naudojant imitacines sistemas.
Kiekvienas etapas užbaigiamas egzaminu. Kursantai, sėkmingai baigę vieną etapą, yra perkeliami į kitą. Neišlaikę egzamino kariai turi galimybę jį perlaikyti, jei nepavyksta išlaikyti iš antro karto, kursantas šalinamas iš kurso.
Kapitonų karjeros kursuose iš Lietuvos daugiau studijuojančių nebuvo, tačiau pirmomis dienomis, kai atvykau į Fort Silį, dar apie mėnesį bendravau su karininku iš Karinių oro pajėgų Oro gynybos bataliono - kpt. Jonu Rimkumi, du mėnesius studijavusiu oro gynybos baziniuose karininkų lyderių kursuose. Jam išvykus, nuo liepos Šaudybos kompetencijos centre likau vienintelis karininkas iš Lietuvos."
Europiečiai viesulų valstijoje
„Mūsų grupėje buvo aštuoni studentai užsieniečiai: latvis, bulgaras, slovakas, marokietis, singapūrietis ir du iš Pietų Korėjos, - pasakojo kapitonas. - Tapome draugais ir su keletu amerikiečių, buvau nuvykęs pas juos į svečius, susipažinau su šeimomis. Kalbėti angliškai iš pradžių buvo gana nedrąsu, nesijaučiau stiprus. Tačiau visi buvo labai tolerantiški, jei matydavo, kad ko nors nesuprantame arba jie nesuprasdavo mūsų, visada perklausdavo, bandydavo paaiškinti. Vėliau situacija tik gerėjo. Slovakas buvo sužavėtas mūsų šalimi, netgi pradėjo mokytis lietuvių kalbos. Ir dabar kartkartėmis parašo kokią nors žinutę lietuvių kalba.
Daugiausia laiko užėmė teorinės paskaitos ir praktiniai atsiskaitymai. Tačiau turėjome ir keletą tokių mokymų, kai vykome į poligoną. Žinoma, per kiekvienus kvalifikacijos kursus sužinome šį tą naujo, ypač tada, jei kursai rengiami kitoje šalyje. Pasimokyti iš tokios valstybės kaip JAV specialistų yra neįkainojama patirtis. Ypač daug naudingų pamokymų davė instruktoriai, dalyvavę realiuose koviniuose veiksmuose, vienas iš jų netgi buvo sužeistas. Pabandė perteikti patirtį, įgytą mūšio metu. Dalinosi vaizdine medžiaga. Nemažai sužinojau apie sistemas, anksčiau matytas tik knygose ar filmuose, internete. JAV pamačiau tas sistemas realybėje, bet išmėginti neteko. Net JAV kapitonai šiuose kursuose daugiau mokomi teorijos, kurią sugrįžę į savo dalinius pritaikys tarnyboje.
Matyt, sunkiausia buvo prisitaikyti prie klimato. Oklahoma, kaip sako vietiniai gyventojai, yra tornadų valstija. Tačiau mums iš pradžių Fort Silyje didžiausias priešas buvo karštis, liepos mėnesį temperatūra iš ryto būdavo apie 30 0C, o dieną netgi siekdavo 45 laipsnius. Atvykus iš Lietuvos tai buvo nemenkas skirtumas. Tačiau ilgainiui organizmas adaptavosi, o ir oras ėmė keistis - dieną temperatūra pakildavo iki 25 0C, o naktį nukrisdavo iki 10 0C žemiau nulio. Maždaug nuo lapkričio prasidėjo vėjuotos dienos. Įdomiausias įvykis atsitiko sausio mėnesį, kai prisnigo maždaug 5 centimetrus, dėl kritulių visa karinė bazė buvo uždaryta iki atskiro nurodymo, nevyko paskaitos, nedirbo parduotuvės, viskas tęsėsi dvi dienas. Mums, europiečiams, tai buvo keista, ypač matant, kokio dydžio visureigius vairuoja vietiniai."
Bėgimo ir pokalbių sąsajos
„Diena prasidėdavo 6.30 val. rytine rikiuote ir mankšta, - toliau pasakojo kpt. T. Belopetravičius, - pastaroji trukdavo lygiai valandą. Dažniausia pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį būdavo bėgimas (3-6 mylios), o antradieniais ir ketvirtadieniais mankšta vykdavo treniruoklių salėje. Porą kartų teko dalyvauti brigados bėgime, tada išbėgdavome 6 val. ryte, taip pat keletą kartų bėgome su mokymo centro viršininku ir brigados vadu. Įdomu tai, kad bėgdavome rikiuotėje, o mokymo centro viršininkas arba brigados vadas visada bėgdavo priekyje kalbėdamasis su kursantais. Pakalbėjęs kursantas stodavo į rikiuotės galą, o į jo vietą atbėgdavo kitas - bėgama tol, kol pakalbama su visais kursantais.
Po mankštos apie pusantros valandos buvo skirta asmens higienai ir pusryčiams. Paskaitos dažniausiai vykdavo 9-17 val., įskaitant valandą pietų pertraukai, kai eidavome į valgyklą arba sotindavomės savo gamintu maistu. Gyvenome kambariuose po vieną, turėjome mažą virtuvėlę, kuri visiškai tenkino mūsų poreikius.
Mokymosi krūviai panašūs į kursus, kurie vyksta Lietuvoje, didžiausias išbandymas - kalba. Tačiau ir šis barjeras įveikiamas, gal tik reikia daugiau laiko dėstomai medžiagai suprasti. O įgyta patirtis iš tiesų naudinga kasdienėje veikloje.
Studijuojant Fort Silyje mums pasiūlyta gan nebloga kultūrinė programa, tarptautinė studentų atstovybė surengė tris oficialias ekskursijas - vykome į Oklahomos miestą, Teksaso valstijoje esantį Dalasą ir Vašingtoną. Ten aplankėme įvarius muziejus, buvome supažindinti su valstybės teisine struktūra, valdžios įstaigomis, teko būti net Pentagone.
Su aplinkiniais gyventojais bendravome nedaug, tačiau per vieną susitikimą su rėmėjais (kiekvienas studentas užsienietis turėdavo vadinamuosius globėjus, kurie mus kviesdavosi į namus ir ten smagiai leisdavome laisvalaikį) teko pabendrauti su jų kaimynais. Išgirdę, kad vakarienės atvyks studentai užsieniečiai, jie labai norėjo su mumis susipažinti. Šie žmonės buvo labai draugiški ir nuoširdūs. Laisvalaikiu buvome ir mums neįprastame renginyje - stebėjome rodeo (kaubojų miklumo ir jodinėjimo varžybos neprijaukintais arkliais arba jaučiais). Tokios varžybos Oklahomos ir Teksaso valstijose gana populiarios.
Kursų baigimo ceremonija buvo paprasta, tiesa, užsienio studentai šį malonumą patiria du kartus. Į vieną kartu su Amerikos studentais organizuojamą renginį atvyksta visa mokymo centro vadovybė, kviestiniai svečiai, batalionų, iš kurių yra atvykę kursantai, vadai, yra sakomos sveikinimo kalbos ir įteikiami diplomai. Antra ceremonija yra paprastesnė, tačiau ne prastesnė, ji vyksta tarptautinėje studentų atstovybėje, kurioje susirenka beveik visi užsienio studentai, yra įteikiami kursų baigimo ženkliukai, sakomos sveikinimo kalbos, po kurių visi žiūrovai sveikindami spaudžia rankas kursą baigusiems studentams. Galiausiai visas renginys baigiamas vaišėmis - valgomos picos."
Iš pašnekovo biografijos
Tadas Belopetravičius gimė 1988 m. Utenoje, pagrindinį išsilavinimą įgijo Utenos Vyturių progimnazijoje, vėliau mokėsi Adolfo Šapokos gimnazijoje. Baigęs ją, nusprendė tęsti mokslus Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje (LKA). Kaip ir dauguma jaunuolių, turėjo įvairių svajonių. Kiek prisimena, progimnazijoje svajojo tapti inžinieriumi, mėgo braižyti, skaičiuoti, jam visada labiausiai patiko tikslieji mokslai - matematika, fizika, chemija. Gimnazijoje turėjo, pasak jo, keistą svajonę - norėjo tapti muzikantu, grojo ansamblyje, bet visą laiką žavėjosi tokiomis profesijomis kaip policininko, kario, pasieniečio. Norėjo dirbti realų darbą, kur reiktų mažiau „sėdėti prie popierių". „Žinių apie kariuomenę daug neturėjau, - pasakojo karys, - nežinojau, kas ir kaip joje vyksta. Norėjau studijuoti LKA, bet jaučiau baimę, ar man pavyks, ar sugebėsiu, todėl baigdamas vienuoliktą klasę nusprendžiau išmėginti jėgas Krašto apsaugos savanorių pajėgose. Jose praleidau apie pusantrų metų, susidariau įspūdį apie Lietuvos kariuomenę ir vėl pamėginau stoti į akademiją."
Studijas LKA Tadas pradėjo 2007-aisiais. Per ginkluotės ir šaudybos paskaitas sužinojo apie netiesioginę paramą ugnimi ir susižavėjo. Balistika, žinojimas, kaip įvertinus įvairius veiksnius pagerinti pataikymo galimybes, vaikinui pasirodė be galo įdomūs mokslai. Jį žavėjo posakis, kad geras artileristas turi išmanyti ne vien netiesioginę paramą ugnimi, bet ir pėstininkų taktiką, gebėti duoti patarimus, kaip tinkamai integruoti netiesioginę paramą ugnimi vienokioje ar kitokioje operacijoje. Todėl baigiantis ketvirtam kursui tikėjosi, jei bus galimybė, rinktis arba Artilerijos batalioną, arba tobulėti pėstininkų batalione sunkiosios ginkluotės kuopoje dirbant su minosvaidžiais. LKA T. Belopetravičius baigė 2011 m. ir įstojo į artileristų gretas. Pradėjęs tarnybą Generolo Romualdo Giedraičio artilerijos batalione, buvo paskirtas į I mokomąją ugnies bateriją. Po kelių mėnesių nuo tarnybos pradžios buvo išsiųstas į Juozo Lukšos mokymo centrą, kur per pusę metų baigė artilerijos karininko kursus. Po kursų buvo paskirtas į II ugnies baterijos būrio vado pareigas. Beveik dvejus metus vadovavęs šiam būriui, vėliau tarnybą Artilerijos batalione tęsė kaip III ugnies baterijos vado pavaduotojas. Lietuvos kariuomenėje prasidėjus savaeigių artilerijos sistemų PzH 2000 projektui, buvo išsiųstas į kursus Vokietijos artilerijos mokykloje. Šiai kursantų laidai sugrįžus, Lietuvos kariuomenėje pradėta formuoti pirmoji savaeigių artilerijos sistemų PzH 2000 ugnies baterija, o kpt. T. Belopetravičius buvo paskirtas naujojo padalinio vadu. Šias pareigas jis eina iki šiol.
Laisvalaikį mėgsta leisti gamtoje, patinka žvejyba. Nors nelaiko savęs labai geru žveju, buvimas gamtoje karininkui teikia daug malonumo. Be žvejybos, jam patinka grybauti ar tiesiog vaikščioti po mišką.
„Sukūrus šeimą nėra nei laiko, nei noro įvairioms pramogoms, - sakė kpt. T. Belopetravičius. - Šiuo metu su žmona auginame beveik pusantrų metų sūnų. Mūsų šeimoje yra du pedagogai, mama - pradinių klasių mokytoja, o senelis buvo lietuvių kalbos mokytojas, istorikas ir rašytojas, bet aš polinkio į grožinę literatūrą nepaveldėjau. Dažniausia tenka skaityti karinę literatūrą, techninius leidinius. Labiausiai domina balistika ir amunicija. Jei kalbėtume apie muziką, labiausiai patinka rokas, folkrokas, roko ir klasikinės muzikos deriniai, tačiau ir jų klausausi tik vykdamas į tarnybą arba iš jos grįždamas."
Aut. Kazys Jonušas, žurnalas „Karys"
Alfredo Pliadžio, žurnalo "Karys" archyvo nuotr.
