Visuomenei vis labiau išsivaduojant iš stereotipinio profesijų skirstymo į vyriškas ir moteriškas, moterys vis drąsiau renkasi tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Ir nors kol kas šioje srityje moterys sudaro mažumą, jų skaičius nuolat auga.
Lietuvos kariuomenės Juozo Vitkaus inžinerijos batalione šiuo metu moterys sudaro kiek daugiau nei 6 proc. visų bataliono karių. Batalione tėra tik viena – Bendrosios inžinerijos − kuopa savo gretose kol kas neturinti nė vienos dailiosios lyties atstovės. Paradoksalu, tačiau šios kuopos vyrukai, valdantys galingus buldozerius, greiderius, kranus, ekskavatorius ir panašią techniką, neoficialiai vadinami labai moteriškai – „bikiniais“.
Kitose Inžinerijos bataliono kuopose moterų yra po dvi, tris, o kai kuriose ir visą dešimtį galima suskaičiuoti. Ir tikrai ne visos jos „sėdi prie kompiuterių“ ar dirba „tik su popieriais“. Yra čia ir ryšininkių, ir kovinės inžinerinės paramos technikių, ir standartinių sprogmenų neutralizavimo specialisčių, taip pat yra ir būrio vadė, kuri vadovauja 30 karių būriui.
Skirtingos moterys, skirtingas tarnybos laikas, skirtingos patirtys. Vienoms susidurti su diskriminacija dėl lyties praktiškai neteko, kitoms – priešingai: girdėti, kad joms čia ne vieta ar patirti, kaip veikia dvigubi standartai yra tekę ne kartą. Tačiau moterys vieningos – užduočių atlikimo kokybė priklauso ne nuo lyties, o nuo motyvacijos, asmeninių gebėjimų ir būdo savybių, todėl, anot jų, ne tik kai kurioms moterims, bet ir ne mažai daliai vyrų kariuomenėje gali būti per sunku.
Na, o savo tarnybos patirtimi Inžinerijos batalione ir kaip sekėsi pritapti vyriškame kolektyve šįkart su mumis sutiko pasidalinti trys karo inžinierės: vyr. srž. Sandra Rainė, vyr. eil. Giedrė Andziulytė ir j. eil. Deimantė Meškaitytė.
Vyr. srž. Sandra Rainė (aprūpinimo vyresnioji specialistė, tarnybos trukmė 16 metų) karės kelią pasirinko vos tik jai sukako aštuoniolika, o didžiausią įtaką apsisprendimui turėjo Sausio 13-osios įvykiams atminti skirti renginiai mokykloje, priversdavę susimąstyti kas būtų, jei panašūs įvykiai pasikartotų.
„Visada galvojau, kad ginčiau savo šalį net ir nebūdama karė, bet supratau, kad ja tapusi, įgyčiau žinių, kaip labiau prisidėti prie Tėvynės saugumo, kaip tą daryti tinkamai, todėl sulaukusi pilnametystės užsirašiau į Krašto apsaugos savanorių pajėgas,“ – pasakoja Sandra.
Vyresnioji seržantė sako, kad jai kariuomenėje ypač patinka disciplina ir subordinacijos laikymasis, kuris labai padeda, kai tenka bendrauti su moterų-karių atžvilgiu ne itin draugiškai nusiteikusiais vyrais, vis dar tebeskirstančiais profesijas į vyriškas ir moteriškas, nors tokių, prisipažįsta Sandra, jos tarnyboje pasitaikė nedaug.
„Tarnauju tokioje srityje, kurioje nereikia būti fiziškai stipresnei ar ištvermingesnei už vyrus, nereikia jiems vadovauti ar kaip kitaip įrodinėti, kad esu tokia pati kaip jie ar net geresnė, tai gal ir požiūris kitoks“, − svarsto karė ir džiaugiasi, kad pastaruoju metu lyties stereotipas kariuomenėje vis labiau nyksta, nes profesinę karo tarnybą paprastai renkasi stipriai motyvuotos, sportiškos, nebijančios iššūkių moterys, kurios puikiai vykdo joms paskirtas funkcijas ir yra pajėgios atlikti tokias pačias užduotis kaip ir vyrai.
Vyr. srž. Sandra Rainė tikina, kad nors Inžinerijos batalione moterų yra mažuma, visos jos tarsi vienas kumštis: visada viena kitą palaiko, paskatina, padeda, draugiškai bendrauja ir bendradarbiauja.
Vyr. eil. Giedrė Andziulytė (radijo ryšio sistemų specialistė, tarnybos trukmė 3,5 metų) augo itin patriotiškoje aplinkoje, kur meilė ir pagarba Tėvynei buvo ugdoma ne tuščiais žodžiais, o asmeniniu pavyzdžiu. Šviesaus atminimo Giedrės senelis Vytautas Andziulis sovietų okupacijos metais buvo įkūręs slaptą pogrindinę spaustuvę, nelegaliai spausdino ir platino draudžiamą spaudą, tėtis tarnavo Krašto apsaugos savanorių pajėgose, tad aktyvų laisvalaikį mėgstančiai merginai abejonių − prisidėti ar ne prie ginkluotosios šalies gynybos − nekilo. Kariuomenėje Giedrei labiausiai patinka tarnybos įvairiapusiškumas.
„Vienu metu treniruojiesi šaudyti automatu, o po valandos jau ramiai dirbi kompiuteriu. Nė viena diena nebūna tokia pati, nėra daugumą darbe slegiančios rutinos. Niekada negali žinoti, kada teks išbandyti savo galimybių ribas, ar kada patirsi kokį naują nuotykį,“ – apie kasdienės tarnybos specifiką sako karė.
Paklausta, ar sunku moteriai pritapti vyrų kolektyve, vyr. eil. Giedrė Andziulytė atvira: „Pradėjus tarnauti sunku buvo priprasti prie vyrų tam tikro tiesmukiškumo, atvirumo. Manau, dauguma moterų sutiks, kad vyrai bendrauja, priima sprendimus šiek tiek kitaip nei moterys. Tad pradžioje kartais sunku būdavo atskirti, kada jie juokauja, o kada kalba rimtai. Bet gana greitai pritapau. Vyrų kolektyve kartais net lengviau, dirbant su moterimis neretai būna daugiau intrigų.“
Mergina teigia, kad kariuomenėje tiek vyrai, tiek moterys gerbia vieni kitų skirtumus, silpnąsias bei stipriąsias puses, geranoriškai padeda vieni kitiems ir iš karto skuba paneigti stereotipą, kad kariuomenė slopina moteriškumą.
„Priešingai, kai kuriais atvejais netgi jį ugdo. Pavyzdžiui, atėjus į kolektyvą naujiems kariams, norisi jais pasirūpinti kaip vaikais, padėti pritapti, palengvinti tarnybos pradžią,“ – sako Giedrė ir priduria, kad jei iki tarnybos buvai jautri, moteriška, švelni, tai tokia ir liksi. Tiesiog išmoksi savo emocijas valdyti ir nerodyti jų ten, kur nereikia.
J. eil. Deimantė Meškaitytė (Užtvarų įveikimo skyriaus pionierė, tarnybos trukmė 5 mėn.) nuo mažens svajojo tapti policijos pareigūne ir tik besimokydama baigiamosiose vidurinės mokyklos klasėse apsisprendė pasirinkti karės kelią. Šiuo metu Deimantė atlieka nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą ir pagal pareigas yra Užtvarų įveikimo skyriaus pionierė. Penktą mėnesį kareivinių režimu gyvenanti mergina sako, kad tarnyba kariuomenėje ją ne tik išmokė disciplinos, bet ir padėjo labiau subręsti, išmokė atsakomybės, sustiprino fiziškai ir psichologiškai, taip pat privertė labiau vertinti paprastus dalykus.
„Kiekviena laisva minutė sau, minutė paskambinti ir išgirsti mylimų žmonių balsą, minutė poilsio ir laikas, kai pagaliau gali kristi į lovą – civiliame gyvenime šių akimirkų niekada nevertinau taip, kaip jas vertinu dabar,“ – sako jaunoji karė.
Mergina teigia, kad pritapti vaikinų kolektyve (iš beveik pusantro šimto šauktinių merginų yra vos 11) jai nebuvo jokių sunkumų, o ir kažkuo prastesnė ar silpnesnė už juos nesijaučia.
„Šeimoje esu vienintelė mergaitė ir visada augau tarp brolių. Vyriškas kolektyvas man nebuvo ir nėra svetimas, su visais čia esančiais vaikinais labai gerai sutariu ir jaučiuosi lygiavertė šio kolektyvo narė. Manau, ir patys vaikinai tai patvirtintų, jei kažkas jų paklaustų,“ – šypsosi Deimantė ir sako, kad kariuomenėje ją labiausiai žavi vadų palaikymas ir tai, kad merginos nėra kažkaip išskiriamos, o laikomos tokiais pačiais kariais, kaip ir vaikinai.
„Niekada neteko išgirsti replikos, kad esu mergina ir man čia ne vieta, kad negaliu padaryti kažko, nes esu mergina. Priešingai, visada girdžiu, kad aš galiu, kad esu stipri,“ – džiaugiasi jaunoji karo inžinierė.
Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono informacija ir nuotraukos
