Publikuojame žurnalo "Karys" 2012 m. 2 numeryje išspausdintą Juozo Pociaus straipsnį apie Bazinių karinių mokymų reklaminės kampanijos herojų sežantą Karolį Ališauską.
Straipsnio pradžioje dera prisipažinti, ko iš tiesų į Ruklą, konkrečiau - į Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo echanizuotąjį pėstininkų batalioną važiuota? Ogi dėl kario veido! Ne, šįkart ne apie moralinį kalba. Jeiguvisus kariuomenės veidus suskaičiuotume, būtų gal pustrečio tūkstančio..! O kuošis ypatingas? Dabartinės lietuvių kalbos žodyne parašyta, kad „veidas yra priešakinė žmogaus galvos dalis". Jis gali būti apskritas, pailgas, rūstus,išbalęs, paraudęs... Žmogus gali būti ir išėjęs, iškritęs iš veido...
- Kaip atsitiko, kad seržantas Karolis tapo kario reklaminiu veidu?
- O ką aš žinau... Visą mūsų būrį išrikiavo. Kažkas pirštu parodė, sakė, gal šitas, o gal šitas... Va ir pasirinko. O paskui fotografavo, filmavo...
- Dabar jūsų veidas...
- Jums nepatinka mano veidas?
- Priešingai, Jūsų veidas, na, toks kovingas ir reikšmingas. Labai fotogeniškas...
- Taip ir maniau (juokiasi). Pats žinau, koks tas mano veidas. Dabar jis matomas kiekviename kariuomenės kabinete. Visi vėl pirštu gali bakstelėti ir sakyti: „va, šitas"... Bet dėl to aš neįsižeisiu.
- O kaip kitaip? Jūs dabar karinio plakato, kalendoriaus viršelio, reklaminio filmuko puošmena.
- Dėl to „žvaigžde" nesijaučiu. Taip jau išėjo.
O mūsų nuomone, išėjo visai gerai. Tas veidas ant viršelio atrodo neblogai.
Seržantas Karolis ALIŠAUSKAS (29 m.) - Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono karys. Sulaukęs aštuoniolikos metų ir ką tik baigęs Jonavos Raimundo Samulevičiaus gimnaziją, jaunuolis savanoriškai įstojo į p rivalomąją karo tarnybą. Ją atlikęs, pradėjo tarnybą Algirdo mechanizuotajame pėstininkų batalione, iš pradžių - vyresniuoju šauliu, vėliau - pirmosios pakopos kursai buvusioje Puskarininkių mokykloje. Grįžęs iš kursų tarnybą tęsė 1-ojoje pėstininkų kuopoje. 2004 m. rudenį išvyko į tarnybą misijoje Irake. Pasak Karolio, „kiekvienam kariui tarnyba misijoje - ne tik nauji įspūdžiai, bet ir profesinės patirties begalybė". Po pusmečio grįžęs iš Irako jis vėl išsiųstas jau į antrosios pakopos kursus Puskarininkių mokykloje. Po šių kursų Karolis jaučiasi esąs tikras Sausumos pajėgų pėstininkas. 2007 m. antrą kartą buvo Irake... Karolis - aistringas krepšinio žaidėjas. Ūgis - metras devyniasdešimt su trupučiu... Visą dešimtmetį žaidžia bataliono krepšinio komandoje. Įvairiose kariuomenės sporto varžybose iškovojo nemažai medalių. Dabar seržantas Karolis Ališauskas tarnauja bataliono štabe. Jis - štabo planavimo skyriaus operacijų specialistas.
Pėstininkas - po kojomis jaučiantis žemę
- Ar sunku kariui išgyventi psichologinės adaptacijos periodą tarnaujant misijoje?
- Pirmiausiai tam reikia gero kovinio ir fizinio pasirengimo. Žinoma, labai svarbu kariui ir jo šeimos palaikymas. Tėvai, žmona, vaikai... Jie gali suteikti didelę psichologinę paramą. Kiekvienas misijoje tarnaujantis karys yra teoriškai tam pasiruošęs. Adaptuotis padeda ir pakankamai išsami informacija apie padėtį būsimos tarnybos vietoje. Svarbu žinoti iš anksto, kokie pavojai laukia misijos vietoje. O dar svarbiau - geri, supratingi kovos draugai ir karių tarpusavio santykiai. Jeigu būsi užsisklendęs, pats sau vienas dėl visko jaudinsies, tai sunkiai išgyvensi.
- Ar per tą laiką, kai buvote taikos palaikymo peracijoje, žilų plaukų galvoje neatsirado?
- Gal vienas kitas... Bet ta nieko baisaus. - Jauna galva, žilas plaukas - šmintingumo ženklas. Kaip lietuvių karius vertina kolegos amerikiečiai?
- Jie mūsų atžvilgiu yra abai geranoriškai nusiteikę. Į lietuvių karius amerikiečiai žiūri pagarbiai. arp mūsų - tarpusavio pasitikėjimo pagrįsta partnerystė ir bendradarbiavimas. arnaudami misijoje su amerikiečiais lietuviai jaučiasi kaip lygūs tarp lygių. Jie lietuviais pasitiki. Atvirai mums į akis sako komplimentus - kad mes, lietuviai, esame aukščiausio lygio kariai.
- Sakykite, kur slypi kario pėstininko jėga?
- Kai pėstininkai po kojomis tvirtai jaučia žemę, tada jie supranta ir žino, kad yra stiprūs. Dar svarbu, kad būtų pilna apkaba šovinių. Esi pavalgęs, išsimiegojęs. Tada ir „į mūšį" eiti nebaisu.
Prasmė - naujos patirtys
- Mėgstate humorą?
- O kaipgi? Juokas padeda išgyventi. Stovi kur nors miške per pratybas valandų valandas. Lietus pliaupia. Staiga draugas gerą anekdotą papasakoja... Ir sunkios valandos lyg nebūta.
- Gal pasakytumėte, kur šiuo metu yra tėvynės priešai?
- Pėstininkai niekada nepolitikuoja. Jie pasirengę tėvynę ginti ir apginti.
- Anksčiau sklido kalbos, kad kario priešas - jo batai? O kaip yra dabar?
- Dabar tai ne mūsų problema. Gal kada nors taip ir buvo. Aišku, jei kojas batai spaudžia - menki juokai.
- Per kelerius tarnybos metus jau du kartus buvote misijoje. Ar norėtumėt trečiąkart?
- O kodėl gi ne? Du kartai Irake. Dar nesu buvęs Afganistane. Norėčiau ten nuvykti. Misijos negąsdina. Su ištarnautais metais plečiasi akiratis, visąlaik įgyja naujos patirties.
- Jau esate patyręs karys. Ką galėtumėte pasakyti tiems jaunuoliams ir merginoms, kurie dar tik ruošiasi baziniam kariniam mokymui?
- Manau, kiekvieno jaunuolio pareiga yra tarnauti kariuomenėje. Vaikinai, vyrai, moterys, merginos, kurie nori tarnauti kariuomenėje, turi jausti pareigą priimti gyvenimo iššūkius ir norėti ką nors nauja patirti. Motyvacijos kiekvienas turi ieškoti pats savyje. Žinok, mąstyk, stenkis suprasti, ko tikiesi iš kariuomenės. Kiek savęs gali jai atiduoti? Čia visko būna. Būna sunkių dienų. Bet būna ir malonių atokvėpio valandų. Kaip visur, kaip kiekviename darbe. Juk visur visko pasitaiko. Tik nesipratinkime visąlaik aimanuoti.
Alfredo Pliadžio ir pašnekovo asmeninio albumo nuotr.
