Lt En
logo
lt
en

Naujienos

Karių reabilitacijos centre pagalba teikiama ne tik Lietuvos kariams

Karių reabilitacijos centre pagalba teikiama ne tik Lietuvos kariams

Lietuvos kariuomenės (LK) Logistikos valdyba, (LV) šiemet švęsdama 20-ąsias įkūrimo metines, pristato straipsnių ciklą apie LV padalinius ir jų vykdomą veiklą. Šiandien susipažinsime su vienu iš Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos padalinių – Karių reabilitacijos centru.

Vasario 22 d. Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnyba paminėjo savo veiklos atkūrimo 30 – metį.  Logistikos valdybos sudėtyje Karo medicinos tarnyba yra nuo pirmos Logistikos valdybos suformavimo dienos  – 2001 m. gegužės 1 d.

Druskininkuose įsikūręs Karių reabilitacijos centras ne kartą sulaukė tarptautinio pripažinimo, o prasidėjus COVID-19 pandemijai stojo į kovą prieš šį virusą. Karių reabilitacijos centro viršininkas mjr. Ričardas Lanauskas sutiko papasakoti, kaip bėgant metams keitėsi centras ir su kokiais iššūkiais tenka susidurti šiomis dienomis.

Karių reabilitacijos centras įsteigtas 1994 m. Kaip tuo metu atrodė centras?

Tuometinis krašto apsaugos ministras Linas Linkevičius savo įsakymu įteisino mūsų centro veiklą. Pirmoji ir ilgametė centro vadovė buvo atsargos mjr. Laimutė Zinovjevienė. Prieš kelerius metus turėjau unikalią progą peržvelgti to meto nuotraukas, užrašus, pacientų atsiliepimus ir kitą archyvinę medžiagą. Susidarė įspūdis, kad Reabilitacijos centras kūrėsi tuometinių karių ir darbuotojų, remiamų anuometinės KAM ir LK vadovybės, asmenine iniciatyva, pavyzdžiu ir bendro rezultato siekimu.

Kokie pagrindiniai iššūkiai kyla einant Karių reabilitacijos centro viršininko pareigas?

Į centro vadovo pareigas esu paskirtas 2016 m. Tai dar viena mano išsipildžiusi svajonė, o kai esi ten kur nori būti – kylantys iššūkiai yra tik laiko tarpas iki sprendimo priėmimo ir įgyvendinimo. Žinoma, kad ne viskas rožėmis klota, nes esame įvairialypis kolektyvas, dirbame su žmonėmis, kurie kreipiasi į mus pagalbos. Pagrindinis mano ir viso centro personalo iššūkis – kuo kokybiškesnių ir efektyvesnių paslaugų kuo didesniam mūsų pacientų skaičiui suteikimas.

Kaip bėgant metams keitėsi pats centras, jo veikla, specialistai ir darbuotojai?

Vienu žodžiu – tobulėjo. Centro veiklą bandome plėsti ne tik įsigydami naujos įrangos, bet ir plėsdami siūlomų procedūrų spektrą. Po pandemijos norime išbandyti naują sveikatingumo programą kūno svoriui reguliuoti, ateityje – sveikatingumo programas sveikos elgsenos srityje, turime ambicijų parengti sveikatingumo programas, susijusias su psichologine higiena.

Kokia pagrindinė centro veikla, funkcijos? Kiek įprastai pacientų gali priimti centras?

Pagrindinė funkcija – reabilitacija – pasiekiama veikiant kario kūną, protą ir sielą. Paprasčiau tariant, kreipdami svarbiausią dėmesį į pagrindinę sveikatos problemą, dėl kurios pas mus atvyko karys, nepamirštame, kad jis patiria stresą, turi įvairių rūpesčių bei atsakomybių, ir į tai bandome atliepti psichologinės reabilitacijos procedūromis. Rūpinamės, kad centre būtų kuo daugiau veiklų, kuriomis užpildytumėme pacientų laisvalaikį. Turime biliardo, stalo teniso ir futbolo stalų, kardio treniruoklių, dviračių, irklenčių, stalo žaidimų, biblioteką. Esant poreikiui, galime organizuoti ekskursijas Druskininkuose. Labiausiai gaila, kad vienu metu galime tai pasiūlyti tik 36 pacientams.

Kokios reabilitacijos procedūros teikiamos pacientams?

Nepaisant to, kad licencijuoti esame teikti antrines reabilitacinio gydymo paslaugas, teikiamos trys reabilitacijos rūšys: socialinė, psichologinė ir, žinoma, pati svarbiausia – medicininė reabilitacija. Centre yra atliekama per 19 rūšių procedūrų.

Prieš pandemiją į centrą atvykdavo ne tik iš tarptautinių operacijų sugrįžę lietuviai, bet ir sužeisti Ukrainos armijos kariai. Kiek jų teko priimti? Ar pavyko užmegzti glaudžius ryšius?

Centre buvo reabilituojami pacientai iš Sakartvelo, Afganistano ir Ukrainos. Nuo 2014 m. reabilitacijos į centrą atvyksta sužeisti Ukrainos kariai, dalyvavę ir dabar dalyvaujantys Jungtinių pajėgų operacijoje Ukrainoje. Esame priėmę beveik 300 sužeistų karių. Tai pacientai, kurie patyrė sužeidimus nuo sunkiosios artilerijos, snaiperių ugnies, dalyvaudami tiesioginiuose susirėmimuose su priešu. Galiu pajuokauti, kad Ukrainoje, Dnepropetrovsko srityje, iš kurios buvo atgabenti pirmieji sužeistieji, esame geriau žinomi nei Lietuvoje. Su komanda ne kartą lankėmės Dnepro mieste. Ten mus pasitinka su daug kamerų ir žurnalistų. Palaikome labai gerus santykius su Ukrainos ambasada Lietuvoje, todėl kiekviena reabilitaciją baigianti karių grupė Kryžių kalne pastato savo kryžių kaip padėkos Lietuvos žmonėms simbolį už teikiamą paramą Ukrainai. Šiuo metu Kryžių kalne jau stovi 27 šia intencija pastatyti kryžiai.

Gal galite papasakoti kokią nors sėkmės istoriją?

Jų yra ir ne viena. Paminėsiu tik vieno vyr. puskarininkio man pasakytus žodžius: „Jei būčiau žinojęs, kad čia viskas taip, į Vokietiją reabilitacijai net būčiau nevažiavęs.“

Ar turite bendradarbiavimo sutarčių su kitomis gydymo įstaigomis?

Žinoma, kad visų procedūrų po vienu stogu atlikti negalime, todėl labai glaudžiai bendradarbiaujame su miesto gydyklomis. Taip pat palaikome glaudų ryšį ir su kitomis sanatorijomis. „Dainavos“ sanatorija, nors ir neteikia mūsų pacientams procedūrų, tačiau yra atramos taškas, kai mūsų centre nėra vietų pacientams, atvykstantiems antirecidyvinio gydymo, čia mūsų kariams pasiūlomos pačios geriausios sąlygos. „Eglės“ sanatorija – flagmanas reabilitacinės įrangos srityje, nes gali pasiūlyti reabilitacijos paslaugas labai specifiniams pacientų poreikiams. Įsigyti keliasdešimt tūkstančių kainuojančią įrangą dėl kelių pacientų mums neapsimoka finansiškai.

Ar dažnai pacientams prireikia psichologų pagalbos? Kiek ji svarbi?

Džiugu, kad Lietuvos kariuomenėje psichologo specialybė destigmatizuojama ir vis daugiau vadų supranta psichologo paskirtį ir naudą dalinyje. Mūsų centre psichologo reikšmė – milžiniška, nepaisant to, kad pacientas atvyko reabilitacijos po fizinės traumos.


Ar pacientai gali atvykti su šeimos nariais, vaikais?

Juokauju, kad ne tik gali, bet ir privalo. Ypač, kai pas mus atvyksta reintegracijos programai po tarptautinių operacijų : čia karys laukiamas su visa šeima ar lydinčiais asmenimis.

Su kokiais iššūkiais susiduriate pandemijos metu? Ar personalas lengvai persiorientavo iš kasdienės veiklos į naują – koronavirusu sergančių pacientų gydymą?

Pasakysiu tik vieną – lenkiu galvą prieš savo kolektyvą ir milijoninį kartą jam dėkoju, kad susidūręs su nežinomybe, neužtikrintumu ir baime, centro personalas išlaikė šaltus protus ir karštas širdis tikslui pasiekti. Mačiau ir dalyvavau virsme, kada kineziterapeutas, masažuotojas, fizioterapijos skyriaus slaugytojas ar kitas centro specialistas mokėsi taisyklingai užsivilkti apsauginį kombinezoną, chalatą, kitas apsaugines priemones. Mokėsi viską atlikti preciziškai teisingai. Dabar mums tai įprasta, kaip nusiplauti rankas, greitai pamiršome, kaip tai buvo nelengva. Labai vertinu Karo medicinos tarnybos vadovybės paramą. Buvome ir esame laiku viskuo aprūpinti, jaučiamas nuolatinis dėmesys visam centrui. Persiorientuoti buvo nelengva. Žmonės laužė savo stereotipus, palikdami komforto zoną, ėmėsi kitų veiklų, bet viską padarė. Iki šiol centre nebuvo nė vieno, kuris COVID-19 būtų užsikrėtęs darbo ar tarnybos metu.

Karo medicinos tarnybos karininko ltn. Luko Špero tekstas.
Karių reabilitacijos centro nuotraukos.