Šiuolaikinio karo suvokimas neatsiejamas nuo karinių technologijų naujovių. Po 1945 m., kai JAV išbandė branduolinį ginklą, tapo aišku, kad prasidėjo nauja, atominių karų era. Tačiau civiliai gyventojai mūšio lauke tapo neįveikiamu galvosūkiu visų lygių vadams.
Karo filosofija Šaltojo karo laikotarpiu ir po Sovietų Sąjungos griuvimo
XX a. 5 dešimtmetyje atsiradusi sąvoka „Šaltasis karas" apibrėžia „ginklavimosi varžybas" ir įprastinės, ir branduolinės ginkluotės srityse. Tai šnipinėjimo, koalicijų kūrimo, kosminių technologijų ir naujų ginklų era.
Šaltasis karas pakeitė ir visą karo filosofiją. Susiformavo nuomonė, kad įprastinis karas, arba vadinamasis konvencinis karas, nebeįmanomas. Todėl įprastinės ginkluotės pajėgas ištiko krizė. Jos atsidūrė antrame plane, užleisdamos vietą strateginei ginkluotei, galinčiai gabenti branduolinį ginklą ar apsaugoti nuo jo panaudojimo. Pagrindinis dėmesys, tyrimai ir finansavimas atiteko aviacijai, laivynui, raketiniams ir priešraketinės gynybos daliniams. Galime tik stebėtis sovietinės karinės-politinės vadovybės planuojamais milžiniškų karinių operacijų mąstais. Buvo planuojama sutelktomis armijų grupėmis, remiant aviacijai ir laivynui, sparčiu puolimu užimti priešininko teritoriją. NATO valstybės, savo gynybinėje doktrinoje netikėto užpuolimo atveju buvo numačiusios panaudoti branduolinį ginklą. Atsakydama į tai sovietinė vadovybė tokio pobūdžio karinėse operacijose didelį vaidmenį buvo numačiusi specialiosios paskirties daliniams, kurie turėjo iki karinio konflikto pradžios neutralizuoti priešininko branduolinio ginklo sistemas ir taip sudaryti sąlygas mechanizuotųjų pėstininkų dalinių ir tankų armijų plataus masto antžeminei operacijai. Tam tikslui buvo sukurtos oro desantinės armijos, DŠB ir SPECNAZ, kurių panaudojimas priešininko užnugaryje turėjo garantuoti branduolinės ginkluotės neutralizavimą, puolimo sėkmę ir greitą pergalę.
Nepaisant to, pagrindinė ginklavimosi varžybų sritis - branduolinio ginklo arsenalo didinimas ir tobulinimas. Vien tik branduolinio ginklo kūrimas ir tobulinimas negalėjo užtikrinti vienos ar kitos valstybės strateginio pranašumo kitos atžvilgiu, jei valstybės teritorija buvo neapsaugota nuo priešo strateginės ginkluotės smūgių. 1983 m. JAV prezidentas R. Reiganas paskelbė apie planus sujungti antžemines priešraketines gynybos sistemas su naujai sukurtomis kosmose ir išvystyti priešraketinę gynybos sistemą, turėjusią apsaugoti JAV ir NATO valstybes nuo sovietinių branduolinių raketų. Ši programa ilgainiui buvo pradėta vadinti „Žvaigždžių karais".
Priešraketinės gynybos sistemų kūrimas tapo supervalstybių ginklavimosi varžybų prioritetu Nr. 1.
Nepaisant visų pasikeitimų karo meno teorijoje, net ir supervalstybėms nepavyko išvengti įprastinio konvencinio karo: Vietname 1965-1973 m. ir Afganistane 1979-1989 m. vykę karai savo taktika ir vykdomų operacijų pobūdžiu iš esmės niekuo nesiskyrė nuo gerai žinomo konvencinio karo.
Labiausiai iš paskutiniųjų karų išsiskyrė 1991 m. Persų įlankos karas, kuris buvo iš esmės kitoks, nei ankščiau vykusieji naujausių karinių technologijų panaudojimu.
Griuvus Sovietų Sąjungai, baigėsi Šaltojo karo era. Anot kai kurių tyrinėtojų, po Šaltojo karo pasikeitė metodai, ir tikimybė, kad viena valstybė užpuls kitą, kaip tai buvo XX amžiuje, iš esmės išnyko. Pasak jų, pasaulis pasikeitė negrįžtamai ir šiuo metu pagrindinį dėmesį reikia skirti tokioms grėsmėms kaip terorizmas, prekyba ginklais ir žmonėmis, masinio naikinimo ginklo platinimas ir gamyba. Karo teorijoje atsirado sąvoka - asimetrinės grėsmės. Ši nauja karybos samprata išsivystė į vadinamąjį trijų blokų karą, kurį sudaro: PUOLIMAS, STABILIZAVIMAS ir ATKŪRIMAS. Tai ne naujiena. Ši JAV strategija visiškai pasiteisino po Antro pasaulinio karo Japonijoje ir ypač Vokietijoje.
Naujausi pokyčiai karo teorijoje atsispindi NATO greitojo reagavimo pajėgų kūrimo koncepcijoje, kurioje numatyta kurti mobilius, gerai parengtus ir naujausiomis technologijomis aprūpintus karinius vienetus. Šiuo metu sąjungininkės savo dispozicijoje jau turi visu pajėgumu veikiančias NATO greitojo reagavimo pajėgas, kurios sustiprina Aljanso gebėjimą rengti ekspedicines operacijas visame pasaulyje.
Karo minties pokyčiai ir iššūkiai XXI amžiuje
Paradoksalu, tačiau pastaruoju metu analizuojant šiandieninių karinių operacijų patirtį vis garsiau kalbama apie tai, kad karas kaip niekada tapo konvenciniu. Pasalų, apšaudymų ir improvizuotų sprogstamųjų užtaisų (IED) panaudojimo atvejais galioja konvencinio karo taktika. Kaip rodo praktika, koalicijos pajėgos tiesioginio išpuolio metu ne visada pasirengusios adekvačiai veikti ir todėl dažnai patiria nuostolių. Kariai praranda įgūdžius laimėti mūšyje ar susirėmime su priešu, nes pernelyg pasitiki technologijomis ir nuvertina jų neturintį priešą. Civiliai gyventojai mūšio lauke arba jų kaip „gyvojo skydo" panaudojimas vykdant išpuolius prieš koalicines pajėgas tapo neįveikiamu galvosūkiu visų lygių vadams.
Karas kaip niekada tapo įvairialyčiu, reikalaujančiu iš vadų žaibiškos reakcijos, kompleksinio mąstymo ir nestandartinių sprendimų vykdant koviniam vienetui nustatytas užduotis. Karininkui nebepakanka vien tik taktikos žinių ir gebėjimo valdyti savo padalinį. Tarptautinėse operacijose karininkas turi sugebėti vesti derybas, vykdyti humanitarinės pagalbos akcijas, bendradarbiauti su valstybinėmis karinėmis, teisėsaugos ir civilinėmis institucijomis, gebėti prisitaikyti prie vietinių papročių, kultūros, religijos ir kitokių dalykų, kurių gali prireikti vykdant užduotis.
Kiekviena misija yra vis kitokia savo pobūdžiu ir specifika. Tai, kas tinka vienai misijai, visiškai netinka kitai. Vienur be ginklo griežtai draudžiama būti net bazės teritorijoje, o kitur į rankas paimtas ginklas gali tapti priežastimi kilti tarptautiniam skandalui.
Ypač svarbu neatsilikti nuo besikeičiančios situacijos ir pagal tai keisti kovos ir humanitarinių operacijų vykdymo metodus. Nuolatinis balansavimas tarp agresyvaus veikimo ir humanitarinės pagalbos, priešiškų karinių grupuočių veiksmų analizavimas ir naujovių paieška verčia ne tik karininkus, bet ir visų lygių vadus prisiimti daugiau atsakomybės. Nusistovėjusių standartų vengimas ir naujovių paieška apsaugo daug geriau negu moderniausia šarvuota kovos mašina. Vadai turi suteikti daugiau įgaliojimų ir veiksmų laisvės savo pavaldiniams ir reikalauti atsakomybės už galimus priimtų sprendimų padarinius. Tokioje nuolat besikeičiančioje situacijoje vado, kaip lyderio, sugebėjimas paskatinti karių motyvaciją yra pati svarbiausia karininko charakterio savybė.
Informacinių technologijų amžius karinius konfliktus pavertė „realybės šou". O karinės pajėgos tapo tokio realybės šou dalimi. Karas tapo tokiu, kokį jį parodo žiniasklaida. Todėl bendradarbiavimas su žiniasklaida tapo dar vienu iššūkiu kariams, vykdantiems savo užduotis tarptautinėse misijose. Pergalės informacinėje erdvėje lygiai tokios pat svarbios, o dažnai savo svarba net pranoksta pergales mūšio lauke. Informacinio karo pralaimėjimo pasekmės liūdnesnės, negu mūšio pralaimėjimas. Tai geriausiai parodė Rusijos ir Gruzijos karinis konfliktas 2008 m.
Mjr. Gintautas Jakštys
(Sutrumpintas str. iš 2009 m. „Kardo" Nr.4.)
