Klaipėdos įgulos karininkų ramovė tęsia interviu ciklą „Patirčių dalybos“. Kalbiname atsargos, dimisijos karius, domimės, kuo gyvos jų mintys šiuo metu, kaip jų akimis dabar atrodo mūsų šalies gynyba.
Šį kartą patirtimi su mumis dalinasi ats. kmd. Klaidas Tolys. Mūsų pašnekovas tarnybą Lietuvos kariuomenėje pradėjo Lietuvos karininkų kursuose 1991 m. liepos mėn., kuriuos baigus buvo paskirtas į Klaipėdos komendantūrą. Vėliau karjera pakrypo gavus paskyrimą į LDK Butigeidžio Dragūnų batalioną, Vakarų apygardą (tuometinę „Žemaitijos“ brigadą), vadovavo LDK Vytenio bendrosios paramos logistikos batalionui. Taip pat tarnybą atliko Gynybos štabe, Sausumos pajėgų štabe, Karinėse jūrų pajėgose, taip pat buvo Lietuvos gynybos atašė Danijoje. Šiuo metu Klaidas Tolys dirba Logistikos valdybos Įgulų aptarnavimo tarnyboje prekių ir paslaugų pirkimo specialistu.
Kaip patekote į Lietuvos kariuomenę ir ką veikėte prieš apsivilkdamas kario uniformą?
Baigęs vidurinę mokyklą įstojau į tuometinį Kauno politechnikos institutą. Gerai sekėsi matematika, maniau tapsiu inžinieriumi. Pirmam kursui pasibaigus buvau pašauktas į sovietinę kariuomenę. Po dvejus metus trukusios tarnybos 1987 m. grįžau į Lietuvą ir inžineriją iškeičiau į pedagogiką – įstojau į Kauno kūno kultūros institutą. Prieš metus čia startavo nauja programa – karinis rengimas ir fizinis lavinimas. Nustebau, jog jau tuomet Lietuva ruošė karinio rengimo specialistus. Institute mums dėstė sovietiniai karininkai: norėjome mokytis, bet jautėme ir priešpriešą jiems. Netrukus aktyviai pradėjo reikštis Lietuvos sąjūdžio judėjimas. Atvykdavo į institutą sąjūdžio žmonės ir kviesdavo sportiškus vyrus prisidėti. Užsirašėme kartu su keliais bendrakursiais į pogrindinę organizaciją, su tikslu saugoti sąjūdžio mitingus. Užsidėdavome žalius raiščius ant rankos ir prižiūrėdavome tvarką, stengdavomės užkirsti kelią provokacijoms. Važiavome saugoti parlamentą, kai prosovietinė organizacija „Jedinstvo“ sutelkė žmones ir bandė patekti į Seimą. Neleidome, gesinome jų entuziazmą šaltu vandeniu iš gaisrinės žarnos. Baigęs mokslus institute, gavau pedagogo diplomą ir pasiūlymą mokytojauti Vilniaus S. Neries vidurinėje mokykloje. Pamačiau skelbimą, jog Kaune yra karininkų kursai. Baigus trijų mėnesių kursus buvo galima įsilieti į Lietuvos kariuomenę, tad daugelio nuostabai atsisakiau darbo prestižinėje mokykloje ir pasirinkau karininkų kursus.
Baigęs karininkų kursus pradėjote tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Kokia buvo pradžia ir kokios tarnybos tikėjotės, norėjote?
Po karininkų kursų gavau pasiūlymą užimti būrio vado pareigas Mokomajame junginyje (dabartinėje Geležinio Vilko brigadoje), bet norėjau į Klaipėdą, arčiau namų, Kelmės. Vis gi pavyko gauti vietą Klaipėdos apskrities komendantūroje. Į pajūrį atvykome dviese su draugu. Komendantūroje tuomet dirbo buvę sovietiniai karininkai, mes su kolega ką tik baigę karininkų kursus, tad į mus abu, naujai atvykusius, jie žiūrėjo niūriais veidais – mane, jog atėjome užimti jų vietų. Komendantūroje tvarkėme dokumentus susijusius su atsargos kariais, šaukimu į Lietuvos kariuomenę. Taip pat lydėdavome pirmuosius šauktinius iš Klaipėdos į Visaginą, kur jie atlikdavo mėnesio trukmės mokymus. Po to jaunuoliai būdavo paskirstomi po dalinius tęsti šauktinio tarnybos. Klaipėdos komendantūroje vadovavau vienam komendantiniam šauktinių būriui. Ryte rikiuotės užsiėmimai, po to veikla sportas salėje arba baseine, teoriniai užsiėmimai ir vakare jie keliaudavo namo. Ryte visi susirinkdavome vėl. Teko su šiais šauktiniais vykdyti traukiniais važiuojančių asmenų kontrolę. Pagal Lietuvos vyriausybės nutarimą buvo sustabdytas rusų šauktinių tranzitas į Karaliaučiaus sritį. Išsirikiuodavau savo šauktinius naktį prie komendantūros, pasiimdavome po “bananą” ir bėgte į traukinių stotį. Čia sustodavo traukinys Maskva – Kaliningradas. Lipdavome į traukinį, tikrindavome žmonių dokumentus ir žiūrėdavome ar nėra vežami rusų šauktiniai. Klaipėdoje dar tuomet buvo neišvesta sovietų kariuomenė. Iš jos ėmė bėgti jaunuoliai. Kažkodėl atbėgdavo tiesiai pas mus į komendantūrą. Mes juos slėpdavome nuo jų ieškoti atvykusių rusų. Sovietų kariai reikalaudavo gražinti pabėgusius karius. Mes sakydavome, jog nieko nėra. Kartą teko net suimituoti komendantūros pastato gynybą, nes atvyko sunkvežimis su ginkluotais rusų kariais. Ėmė reikalauti gražinti pabėgusius jų šauktinius. Tuomet mūsų pastate budėjo toks Nikolajus Polovcevas. Jis garsiai davė komandą rusų kalba (tam kad išgirstų ir suprastų sunkvežimyje pulti mus pasiruošę sovietų kariai) komendantūroje buvusiems mano būrio kariams : pirmas būrys užima pirmo aukšto gynybines pozicijas, antras būrys užima gynybą visame pastate, trečias būrys rezerve!!! Po tokių žodžių sovietų kariui išsprogo akys. Jis pamanė, jog čia visa kuopa Lietuvos karių, tad rusai sulipę į sunkvežimį gavo grįžti nieko nepešę. Tuos pabėgėlius mes stengdavomės išsiųsti namo, pirkdavome bilietus ir veždavome į stotį.
Vėliau Jūsų karjera pakrypo į Geležinio vilko brigados batalioną Nemirsetoje. Kaip pavyko rasti tarnybos vietą tuomet dar Dragūnais nesivadinusiame koviniame dalinyje?
Kartą komendantūroje mano viršininkas sako: „kuriasi Geležinio vilko brigada, bus batalionas Nemirsetoje, buvo užėjęs kapitonas Rimantas Baltušis, kalbėjau su juo. Jei nori suvesiu su juo tave.“ Kartą aš ėjau papietauti ir pamačiau minėtą kapitoną (būsimą mano vadą – geriausią iš visų turėtų tarnybos metu). Paklausiau ar yra vietų pas jį? Jis pasitikslino ar noriu pas jį į batalioną? Sakau noriu. Išgirdau atsakymą, jog jau esu priimtas. Liepė eiti rašyti prašymą, jam tuomet trūko žmonių. Komendantūra jausdama konkurenciją neprieštaravo mano tokiam sumanymui ir išleido. Nemirsetoje sąlygos nebuvo geros. Sovietų apleistose kareivinėse buvo sugedęs šildymas. Tekdavo šildytis su malkomis kūrenama „buržuika“. Pats kūriau mokymų programą, planavausi užsiėmimus. Buvau paskirtas būrio vadu, ruošiausi priimti šauktinius į tarnybą. Man priskyrė 18 naujų šauktinių, iš kurių 11 buvo lenkų kilmės atvykę iš Šalčininkų. Pradžioje buvo net kalbos barjeras. Bet vėliau žygiuodavome su jais į valgyklą su tautiškomis lietuviškomis dainomis. Dainuodavo jie su akcentu, tai visi juokais sakydavo „ čia Klaido būrys žygiuoja“. Tarnybos pabaigoje jie visi man buvo auksiniai vyrai. Man paatviraudavo, jog pradžioje buvo tikrai sunku, bet po to apsiprato, kai kurie liko tarnauti profesinėje tarnyboje.
Dar tarnaudamas LDK Butigeidžio dragūnų batalione buvote išsiųstas į kursus Vokietijoje. Kaip lietuvį ten pasitiko vokiečiai? Kaip atrodė pati Vokietija neseniai nugriovusi Berlyno sieną?
1996 m. išvykau į Vokietiją, į tiekimo karininkų kursus. Buvau ruošiamas, kaip tiekimo karininkas. Požiūris tada į lietuvį buvo atsargus, jausdavosi išlaikomas atstumas. Važinėjau po dalinius visoje Vokietijoje. Buvo didžiulis skirtumas tarp vakarų ir rytų Vokietijos. Ypač jausdavosi tas skirtumas bendraujant su žmonėmis. Vietiniai buvo baugūs ir labai įtarūs. Patys iš vakarų Vokietijos kilę kariai įtariai žiūrėjo į kolegas iš rytų Vokietijos. Rytuose mačiau daug apleistų pastatų su užkaltais langais. Griuvus Berlyno sienai žmonės masiškai bėgo į vakarų Vokietiją. Leipcigas, Dresdenas – dabar didžiuliai miestai, tuomet buvo ištuštėję. Kai nuvykau į Vokietiją 2023 metais, vaizdas rytuose pasikeitęs. Infrastruktūra, žmonės.. viskas pasikeitę į gerą, bet per daugiau nei du su pusę metų, praleistų Vokietijoje, vis gi pastebėjau, jog rytinėse žemėse šiandien žmonės kur kas labiau palaiko kraštutines kaires ar dešines partijas, tų partijų lozungus. Vokiečiai keldavo klausimą, kaip mes ginsime Baltijos šalis, kai nežinome kaip Vokietiją apsaugoti. Po sutarties su Vokietija pasirašymo dėl Litauen brigados mūsų šalyje, aš buvau Vokietijoje, žiūrėjau jų valstybinę televiziją, buvo įdomu ką patys vokiečiai galvoja apie šį neeilinį įvykį. Reportažuose buvo juntama baimė, jog reikės mums (vokiečiams) važiuoti į Lietuvą kariauti. Demonstravo žemėlapius, bedė pirštu į šalia esančią Rusiją. Buvo keista matyti, visą tai per valstybines pagrindines vokiečių televizijas.
Vienu metu ėjote Lietuvos gynybos atašė pareigas Vokietijai. Kaip sekėsi bendrauti su vokiečiais jau 2009 m.?
2009 m. buvau paskirtas į gynybos atašė Vokietijoje pareigas. Ruošdamasis naujoms pareigoms nuvykau į Vokietiją, susiradau mokyklas savo vaikams, ruošiausi vykti su šeima. Gilėjo 2009 m. ekonominė krizė, tad siekdama sutaupyti Lietuva uždarė rezidavimo vietas Berlyne, Londone ir Paryžiuje. Tad man teko nuvažiuoti į Berlyną, susirinkti ankstesniojo gynybos atašė dokumentus, tarnybinį Mazda automobilį ir juo grįžti į Lietuvą. Taip metus sėdėjau Krašto apsaugos ministerijoje, kaip gynybos atašė Vokietijai, Šveicarijai ir Austrijai. Vokiečiai supyko, jie nepripažino manęs , kaip gynybos atašė, nes buvau Lietuvoje. Jie norėjo, jog būčiau arba Vokietijoje arba kitoje šalyje. Tuo metu jie net neatrašinėdavo į laiškus. Vėliau sulaukiau vieno laiško su mandagia pastaba: „nesivadinkite gynybos atašė Vokietijai, kol Jūs negavote akreditacijos. Ją gausite tik atvykę mūsų kvietimu.“ Po metų buvau paskirtas gynybos atašė Danijai, Norvegijai ir Švedijai, Vokietijai, Šveicarijai ir Austrijai. Rezidavimo vieta buvo Kopenhagoje, Danijoje, tad vokiečiai tuomet mane jau laikė pilnateisiu gynybos atašė, nes nebesėdėjau Lietuvoje. Teko kalbėti su vokiečiais apie šį nesklandumą. Sako tokios taisyklės, nieko nepadarysi.
Tai patapote Lietuvos gynybos atašė šešioms valstybėms. Ar visas aplankėte? Kokį įspūdį paliko Danijos kariai?
Per metus tekdavo atlikti daugiau nei 30 - imt skrydžių į anksčiau minėtas šalis. Danijoje gyvenau su savo šeima, bet ją matydavau ne taip jau ir dažnai... Teko ir Grenlandijoje pabūti du kartus. Savaitės trukmės išvykos būdavo. Pirmoje kelionėje buvo suplanuotas apsilankymas JAV karinėje bazėje Grenlandijoje, bet amerikiečiai sužinojo, jog tarp visų su manimi buvusių kitų šalių gynybos atašė atstovų buvo ir rusai, tuomet apsilankymas bazėje buvo atšauktas. Po metų vėl vykome į Grenlandiją, bei buvome gavę pažadą, jog šį kartą amerikiečiai įsileis į bazę, bet tuomet viską sujaukė Islandijoje išsiveržęs ugnikalnis – užklojo pelenais dangų buvo ilgai sustabdyti skrydžiai ne tik mums. Kadangi tuomet geopolitinė situacija buvo rami, tai ir danai daug dėmesio Grenlandijai neskyrė, dislokuotas buvo vos vienas danų karinis laivas. Aplink vien sniegynai. Ledo storis 2,5 km. Vietiniai, kiek pastebėjau, nevengė piktnaudžiauti alkoholiu. Tuomet (2010 – 2013 m.) Danija mums buvo ypatingai svarbi šalis. Mūsų Geležinio vilko brigada buvo afilijuota Danijos divizijoje. Karo atveju Geležinio vilko brigada būtų buvusi pavaldi danų divizijai. Buvo parengti bendri gynybos planai. Generolas Vilmantas Tamošaitis (tuometinis Geležinio vilko brigados vadas) su brigados štabu vis būdavo Danijoje pratybose. Danų divizija tuo metu turėjo vieną pilną kovinę brigadą, kita brigada buvo „popierinė“ – rezervistai ir dar trys brigados iš Lietuvos Latvijos ir Estijos. Mačiau puikų danų karininkų lygį, pasiruošimą. Buvo įdomu stebėti, kaip danų divizijai vadovavęs dviejų žvaigždučių generolas duodavo nurodymus per pratybas brigadų vadams. Taip pat teko aplankyti ir į tolimąjį Svalbardą – Norvegijai priskirtą administruoti salyną. Pagal tarptautinį susitarimą šiame salyne naudingas iškasenas gali išgauti visos šalys. Lankėmės toje zonoje, kur Rusija ir šiandien dar kasa anglį. Ten darbavosi pagrinde ukrainiečiai ir centrinės Azijos atstovai. Miestelis niūrus, stovi Lenino biustas, vietoje, kur maitinami darbininkai, smarvė, kaip sovietinėje valgykloje. Mąstant apie šių dienų JAV pretenzijas į Grenlandiją, „kremliniai“ manau tikrai kuria planus apie Svalbardo užėmimą.
Tarnybą atlikote įvairiuose daliniuose, miestuose ir valstybėse. Kuri tarnybos vieta arba kokios pareigos Jums buvo mieliausios?
Vienos geriausių pareigų – LDK Vytenio bendrosios paramos logistikos bataliono vadas. Prieš tai, po Vakarų apygardos išformavimo, tris mėnesius tik ištarnavęs Gynybos štabe, gavau pasiūlymą į Vytenį. Tuometinis Gynybos štabo viršininkas plk. Vitalijus Vaikšnoras pasiūlė, o aš sutikau be dvejonių. Štabo karininkai net juokavo, kad tik tris mėnesius ištvėriau Gynybos štabe. Vytenyje buvo puiki tarnyba, geri žmonės, bet išbuvau tik pusantrų metų - kariuomenės vadovybės sprendimu buvau išrotuotas į Sausumos pajėgų vadovybės G4 pareigas. Manęs niekas neklausė, turėjau tęsti karjerą ten. Tuomet tai buvo didžiulis nusivylimas. Marijampolės palikti nenorėjau.
Ar stebite karą Ukrainoje? Gal matote kur galėtume pasimokyti iš Ukrainos karių?
Pirmais karo Ukrainoje metais skaitydavau žiniasklaidoje, jog mes lietuviai važiavome instruktuoti ukrainiečių, dabar manau, jog mes patys turėtume mokytis iš jų.
Rekomenduokite, prašau, skaitytą knygą?
George Orwell dvi knygos. Pasijuokti ir atsipalaiduoti (tačiau su labai gilia potekste) – „Gyvulių ūkis“. Šią knygą esu perskaitęs penkis kartus. Penkis kartus. „1984“ – rimtesnė knyga, kurioje vystomą scenarijų įžvelgiu kai kuriose valstybėse ir šiandien. Pastaruoju metu skaitau vieno amerikiečių gydytojo M. Greger knygą „Kaip nenumirti“.
Ačiū už pokalbį.
Klaipėdos įgulos karininkų ramovės informacija ir nuotraukos
