Oro gynybininkai mini dvi svarbias sukaktis – 90-ąsias Lietuvos kariuomenės Priešlėktuvinės apsaugos rinktinės (PAR) ir 25-ąsias Oro gynybos bataliono (OGB) įkūrimo metines. PAR įsteigimas primena apie nuolatinę būtinybę investuoti į nacionalinį saugumą ir stiprią, modernią kariuomenę. Šiandien OGB yra įsipareigojęs puoselėti Lietuvos oro gynybos istorinę atmintį, šviesti karius ir visuomenę apie oro gynybos svarbą. OGB Oro gynybinikų svetainėje įrengtas PAR istorijos kampelis, kariai lanko buvusių PAR vadų kapus, lektoriai skaito paskaitos, organizuos tarptautinę oro gynybos konferenciją. Perimdami priešlėktuvinės gynybos tradicijas ir pasitelkdami šiuolaikinę ginkluotę, mes esame pasirengę ginti Lietuvą, kaip šio tikslo siekė ir PAR kariai.
Pirmasis pasaulinis karas atskleidė naujos ginkluotės rūšies – aviacijos – svarbą. Iš pradžių ji naudota tik žvalgybai, o jau karo pabaigoje lėktuvai gebėjo bombarduoti priešo pozicijas, todėl atsirado būtinybė organizuoti oro gynybos atsiradimą. Lyginant su šiuolaikine oro gynyba, tuometinės priemonės buvo primityvios – naudoti pakreipti artilerijos pabūklai bei kulkosvaidžiai, kurie tiko tik prieš žemai skraidančius taikinius, tad efektyviausia priemonė išliko – sava aviacija.
Praėjusio amžiaus 3–4 dešimtmetyje aviacija sparčiai vystėsi, lėktuvai tapo greitesni, tobulėjo jų ginkluotė, ji tapo atskira kovos jėga, kuri pastūmėjo kurti specialius priešlėktuvinius dalinius. Šie daliniai tapo strategine sritimi, saugančia kariuomenę, infrastruktūrą ir miestus.
Atsižvelgiant į vis didėjančią oro pavojaus grėsmę, Lietuvos Krašto apsaugos ministerija ėmėsi spręsti gyventojų saugumo klausimus valstybiniu lygmeniu, buvo įsteigta Vyriausioji priešlėktuvinės apsaugos tarybą, o netrukus priimtas ir „Įstatymas apsaugos nuo pavojaus iš lėktuvų“, kuris reglamentavo slėptuvių įrengimą, gyventojų aprūpinimą dujokaukėmis, savisaugos mokymus, pavojaus aliarmus bei pagalbos teikimą po antskrydžių. Šis sprendimas atspindėjo siekį ne tik techninėmis priemonėmis apsaugoti gyventojus, bet ir išugdyti visuomenės pasirengimą kaip reiktų elgtis oro pavojaus atveju.
Kadangi vien kariuomenė negalėjo užtikrinti visapusiškos apsaugos, aktyviai prisidėjo ir visuomenės organizacijos. Lietuvos aeroklubas skleidė žinią apie aviaciją ir priešlėktuvinę apsaugą, Šaulių sąjunga organizavo priešcheminės gynybos kursus. Krašto apsaugos ministras gen. ltn. Petras Šniukšta pabrėžė būtinumą vieningai ruoštis gynybai, – „Nors Lietuva nemano nieko pulti, bet patys turime būti pasirengę“. Net tuomet buvo kalbama panašiu konceptu, kaip dabar teigia NATO – turime būti pasiruošę gintis.
Pirmosios priešlėktuvinės pratybos buvo pradėtos organizuoti 1935 m. Kauno mieste. Žmonės turėjo žinoti, kur slėptis dieną ir kaip elgtis naktį – užgesinti šviesas, nevartoti šviesos šaltinių ir nesibūriuoti.
1935 m. Aukštojoje Panemunėje, Kaune buvo įkurta PAR. Jai vadovauti paskirtas plk. Povilas (Babickas) Alanta (1939 m. jį pakeitė gen. št. plk. ltn. Antanas Sidabras). PAR tapo pagrindiniu koviniu vienetu oro gynybos srityje, o 1939 m. Lietuvoje jau veikė penkios motorizuotos kuopos, jos buvo dislokuotos įvairiuose Lietuvos miestuose. Pati priešlėktuvinė apsauga buvo skirstoma į dvi pagrindines grupes: aktyviąją ir pasyviąją. Aktyviosios priemonės buvo skirtos tiesioginiams kovos veiksmams prieš priešiškus orlaivius – naikintuvai, zenitinė artilerija, kulkosvaidžiai, prožektoriai, klausytuvai, balionų užtvaros ir pan. Tuo tarpu pasyviosios priemonės turėjo mažinti oro puolimo padarinius: maskavimas, slėptuvės, oro sekėjų tarnyba ir pan. Aktyviąją gynybą kuruodavo Krašto apsaugos ministerija, o pasyvią vykdė ministerijos savo atsakomybės srityse.
Pradiniai PAR žingsniai žengti 1935 m. gegužės 6 d., įsteigus štabą. Tų pačių metų pabaigoje jau veikė trys zenitinės baterijos, automatinių pabūklų kuopa ir pradėta formuoti sunkiųjų kulkosvaidžių kuopa. Prožektorių kuopą pavyko sukomplektuoti tik 1936 m., dėl specialistų trūkumo. 1936 m. liepos 10-oji buvo paskelbta oficialia rinktinės diena.
PAR personalas buvo suformuotas iš pervestų artilerijos dalinių karių. Rinktinės kariai pasižymėjo išskirtine uniformų simbolika – antpečiuose įvestas trafaretas su sujungtomis raidėmis „PA“ (Priešlėktuvinė apsauga). Metalinius ženklus dėvėjo karininkai ir puskarininkiai, minkštos medžiagos – grandiniai bei eiliniai.
Rinktinėje naudota ginkluotė: Zenitinė artilerija.
Rinktinės pagrindinė zenitinė ginkluotė buvo 75 mm. kalibro „Vickers-Armstrong“ pabūklai, galėję pasiekti iki 10 km. aukštį. Šių pabūklų buvo įsigyti 9 vienetai, o jų greitošaudą siekė 25 šūvius per minutę. 1939 m. iš Lenkijos papildomai gauti 40 mm. „Bofors“ pabūklai, pasižymėję 120 šūvių per minutę greitošauda ir geresniu mobilumu.
Lengvoji zenitinė ginkluotė.
Mažesniems taikiniams numušti buvo naudojami 20 mm. automatiniai pabūklai. Pradžioje buvo šveicariški „Oerlikon“, vėliau vokiški „Flak 30 BSW“, kurie buvo laikyti kur kas pranašesniais. Abu pabūklai šaudė 150 sviedinių per minutę greičiu, o jų taikinių naikinimo galimybės siekė iki 2,2 km
Kulkosvaidžiai.
Priešlėktuviniai gynybai naudoti 7,92 mm. „MG 08/15“ kulkosvaidžiai, tai patobulinta „MG 08“ versija. Kulkosvaidžiai svėrė 17,9 kg., o greitošauda siekė iki 150 šūvių per minutę.
Aptikimo įranga.
Oro gynybos ginkluotei talkino prožektoriai, klausytuvai, prediktoriai ir tolimačiai prožektoriai „Flakscheinwerfer“ (1,50 m. skersmens) apšviesdavo taikinius iki 20 km. Nuotoliu. Klausytuvai „Elascop“ leisdavo girdėti orlaivius 12–15 km. atstumu. Ši ginkluotė padėdavo naktį aptikti lėktuvus ir tiksliau nukreipti zenitinę ugnį.
PAR buvo reikšminga Lietuvos kariuomenės dalis, siekiant užtikrinti valstybės oro erdvės apsaugą. Nepaisant sudėtingų politinių aplinkybių ir ne visuomet pakankamo aprūpinimo, rinktinė per keletą metų tapo organizuota, gerai pasirengusia ir strategiškai svarbia struktūra, kuri liudijo apie Lietuvos valstybės pastangas saugoti savo teritorinį vientisumą. Deja, sovietinė okupacija 1940 m. nutraukė šios modernios dalies veiklą, tačiau jos indėlis išliko reikšmingas mūsų karinės istorijos kontekste.
Straipsnis parengtas pagal Edvino Vaidoto surinktą medžiagą, taip pat naudota archyvinė bei vaizdinė informacija iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Vytauto Didžiojo karo muziejaus ir Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų Oro gynybos bataliono.
