Lietuvos kariuomenės vado gen. ltn. Arvydo Pociaus pasisakymas rugpjūčio 30 d. Lietuvos Respublikos Seime vykusiame forume-minėjime „1992 metai: Lietuvos ir Rusijos susitarimai dėl kariuomenės išvedimo“
Turime tūkstantmetę istoriją, esame garbingai laimėję ne vieną mūšį. Mūsų istorija mena ir tamsius okupacijos laikotarpius, kuriuos galų gale nutraukė nepalaužiama Lietuvos žmonių valia gyventi laisviems. 1941 m. sukilimo dalyviai, 1944-1953 metų Lietuvos partizanai ir žmonės, kurie 1991-ųjų sausį budėjo Vilniuje prie Lietuvos radijo ir televizijos pastato, televizijos bokšto, parlamento ar parlamente, Sitkūnuose ir kitur, - visi tikėjo, kad sovietų greitai nebeliks. Sovietų kariuomenės agresija, bergždžiai viliantis, kad mes „išsilakstysim“, atsitrenkė į nepalaužiamą Lietuvos žmonių įsitikinimą, kad tai sovietai privalo išsinešdinti. Tai ir įvyko prieš 20 metų.
Šiandien kalbėsiu apie okupacinės kariuomenės išvedimą, kaip nepriklausomybės įtvirtinimo proceso dalį. Proceso, kurį pradėjo visa tauta, pakilusi nusimesti okupantų jungą, pratęsė valstybės politinis elitas, priėmęs reikiamus politinius sprendimus, atstovavęs tautai deklaruojant nepriklausomybę ir kuriant naujus laisvę atgavusios valstybės pagrindus, ir įgyvendino jaunos valstybės institucijos, tarp jų ir atsikurianti Lietuvos kariuomenė. Okupacinės kariuomenės išvedimas tapo paskutiniu okupacijos pabaigos akcentu, kaip prieškariu šios kariuomenės įvedimas tapo pirmuoju krašto okupacijos akcentu.
Šis sudėtingas valstybei laikotarpis sutapo su pirmaisiais atkuriamos Lietuvos kariuomenės žingsniais. Ir šiuo laikotarpiu nuveikta daug.
Reikia pabrėžti, kad okupacinės kariuomenės išvedimo kontekste veikusi Lietuvos kariuomenė ir visa krašto apsaugos sistema jau buvo pažengusi lyginant su daugiau stichiškai organizuota valstybingumo gynyba 1991-ųjų sausį.
1990-ųjų pabaigoje Lietuvoje pradėję kurtis pirmieji padaliniai, turėję užduotį saugoti Aukščiausios Tarybos ir Vyriausybės rūmus Vilniuje, miestų savivaldybes ir svarbiausius valstybės objektus, buvo papildyti ir stiprėjo lemtingų ir kruvinų 1991 m. sausio įvykių akivaizdoje. Sunkiomis Lietuvai dienomis į gynėjų gretas stojo pačių įvairiausių profesijų atstovai. Didžioji šių žmonių dalis turėjo aukštą motyvaciją, jie nepuoselėjo vien lengvos, nutolusios nuo pavojų, tarnybos iliuzijų, tokį požiūrį lėmė būtent to laikotarpio įvykiai: sovietų kariuomenės siautėjimas, civilių aukos ne tik Lietuvoje, bet ir kitose okupuotose valstybėse. Ši motyvacija buvo nepaprastai svarbi ir pradėjus kryptingą organizacinę veiklą. Svarbus tikslas buvo pademonstruoti pasaulio visuomenei, į Lietuvą atvykusiems užsienio žurnalistams ir net sovietų okupantams ir jų kolaborantams, kad MES čia esame tikrieji šeimininkai, MES kuriame Lietuvą ir MES ją ginsim. Su šia motyvacija galvojome, kaip atkurti Lietuvos kariuomenę, organizuoti kovinį rengimą, užmegzti ryšius su Vakarų kariuomenėmis, iš ko siūti uniformas, kur gauti ginklų.
1992 m. sausio 8 d. Lietuvos Vyriausybė uždraudė įsileisti į Lietuvos teritoriją pašauktus į karinę tarnybą Sovietų armijoje naujokus ir kitą papildomą buvusios Tarybinės armijos kontingentą be Lietuvos valdžios leidimo.
Kviečiu pažvelgti į ekraną. Jūs matote Lietuvos kariuomenės karius, savanorius, kurie skurdžiai ginkluoti vykdė jiems pavestas užduotis, kontroliavo okupacinės kariuomenės padalinių judėjimą Lietuvoje. Matote konfliktinę situaciją, kada sovietų kariuomenės desanto padalinio kariai nenoriai leidžiasi būti patikrinti, tarp ginkluotų karių kyla susistumdymas, tokios situacijos budintiems Lietuvos kariams tapo įprastos, tačiau principingai vykdoma užduotis leido pasiekti rezultatų.
Kol ekrane bus demonstruojama ši archyvinė medžiaga, leiskite pratęsti pasisakymą apie Lietuvos kariuomenės karių indėlį išvedant okupacines pajėgas.
Lietuvos Vyriausybei uždraudus įsileisti į Lietuvos teritoriją pašauktus į karinę tarnybą Rusijos kariuomenės naujokus ir kitą papildomą buvusios tarybinės armijos kontingentą, šį nutarimą Rusijos kariškiai dažnai ignoravo. Tuo metu mūsų turėti duomenys rodė, kad Lietuvoje esančius Rusijos dalinius buvo bandoma papildyti naujokais, Rusijos kariai vis dažniau pažeidinėjo Lietuvos įstatymus, transporto judėjimas keliais ir geležinkeliais buvo vykdomas be tam reikalingų dokumentų, iš dalinių buvo išvežamas karinių dalinių turtas, įranga, kuras, visa tai daryta nederinant su Lietuvos valdžios institucijomis. Šiuo atveju svarbus vaidmuo teko Kazlų Rūdos ir Kėdainių kariniams aerodromams, kuriuos Rusijos kariuomenė aktyviai išnaudojo nelegaliam karinio kontingento papildymui.
Vyriausybės nutarimo vykdymo priemonių plano parengimas pavestas Krašto apsaugos ministerijos Jungtinio štabo Operacijų skyriui. Rengti planą buvo sudėtinga - reguliariosios krašto apsaugos pajėgos dar tik kūrėsi, todėl šių užduočių daugiausiai atiteko SKAT savanoriams ir apskričių komendantiniams būriams. Lauko kariuomenės brigados formuojami batalionai turėjo atlikti operatyvinių pajėgų funkciją. Prie kiekvieno karinio dalinio turėjo būti išstatyti SKAT postai po keletą savanorių, ginkluotų sportiniais mažo kalibro ar medžiokliniais šautuvais, kai kur ir pistoletais ar pokario partizanų išsaugotais ginklais.
Kazlų Rūdos aerodromo blokada pradėta dar balandžio 21 d. Ją vykdė Kauno ir Marijampolės savanorių rinktinės bei SKAT štabo Sargybų kuopa. Blokavimo postus visoje Lietuvoje savanoriai pradėjo įrenginėti 1992 metų gegužės viduryje. Gegužės 15 d. į tarnybą šiam tikslui visoje Lietuvoje pašaukti 567 savanoriai. Savanoriai įrengė 44 postus, juose nuolatos budėdavo 201 karys. Per trejetą aktyvios blokados mėnesių SKAT kariai kartu su pasieniečiais ir kelių policijos pareigūnais patikrino 18 341 karinį automobilį ir 47 810 Rusijos karių. Karinių dalinių blokadai vykdyti trūko įrangos, ryšių priemonių, ginkluotės. Tačiau trūkumus kompensavo postuose budėjusių karių-savanorių principingumas ir pasiaukojimas.
Rusijos karinė vadovybė Lietuvoje ir regione aukščiausius Lietuvos vadovus ir institucijas „užvertė“ raštais dėl, jų nuomone, savavališkos Lietuvos kariuomenės vykdomos kontrolės savam krašte. Raštuose grasinta uždelsti kariuomenės išvedimą, skųstasi, kad Rusijos kariai verčiami laikytis taisyklių, nelegaliai į šalį įvežti šauktiniai kariai išsiunčiami ir t. t. Okupacinės kariuomenės aukšti karininkai niekaip nenorėjo susitaikyti su tuo, kad juos stabdo kažkokie pusiau kariškai, pusiau civiliškai apsirengę ir ne itin gerai apsiginklavę kariai-savanoriai, tikrina dokumentus, mašinas. Dokumentuose užfiksuota nemažai konfliktų, kai abi pusės viena į kitą nukreipdavo užtaisytus ginklus, aidėdavo ir šūviai, pasitaikydavo provokacijų. Laimei, aukų pavyko išvengti.
Susidarius konfliktinėms situacijoms postai būdavo stiprinami, kariai kasdavo apkasus, užimdavo gynybines pozicijas šalia kulkosvaidžių, būdavo pasiruošę stoti į kovą su daug geriau ginkluotais Rusijos kariuomenės kariais. Pirmą kartą kariai-savanoriai ginklus panaudojo Kaune, Panemunėje, kai stabdydami karinių automobilių koloną buvo priversti ją apšaudyti, peršovus padangas transporto priemonės buvo sustabdytos. Tokių įvykių būta ir daugiau, o pirmieji kariai savanoriai Audrius Krasauskas ir Linas Radzevičius, panaudoję šaunamąjį ginklą, vykdydami užduotį, už drąsą apdovanoti valstybiniais apdovanojimais. Kitas pavyzdys (glaustai): Kauno rajone prie Garliavos, šalia Lietuvos kariuomenės posto, okupacinės kariuomenės padalinys pastatė savo postą ir neleido tikrinti automobilių. Lietuvos savanoriai po kelių dienų, suderinę veiksmus su Kauno rajono policija, savivaldybe, apsupo šį postą, užėmė pozicijas, perėmę radijo dažnį užblokavo galimybę išsikviesti pastiprinimą ir privertė Rusijos karius pasitraukti.
Mano minėti pavyzdžiai byloja apie principingą laikyseną, kuri leido užduotį įvykdyti sėkmingai. Naujokų įvežimas į Lietuvą buvo sužlugdytas. Savo laiką ištarnavę šauktiniai išvykdavo, o naujų įvežti Lietuva nebeleido. Užduotis, kurias padaliniuose atlikdavo šauktiniai kariai, - budėjimus postuose, sargybose, - turėjo perimti liktiniai, vėliau (trūkstant personalo) netgi karininkai. Tai turėjo neabejotiną įtaką buvusios Sovietų Sąjungos kariuomenės padalinių galimybėms veikti svetimoje valstybėje ir šalia kitų politinių priežasčių tapo svarbiu veiksniu, lėmusiu greitą okupacinių pajėgų išvedimą.
Grasinimai, kad padalinių blokada, aktyvus suverenios valstybės įstatymų laikymosi užtikrinimas sustabdys okupacinės kariuomenės išvedimą, nepasitvirtino - Rusijos kariuomenė iš Lietuvos išvesta anksčiau negu iš Vokietijos, Lenkijos, Latvijos, Estijos.
Rusijos kariuomenės išvedimo kontekste svarbus ir šiandieninės Lietuvos kariuomenės įvaizdžio formavimas. Lietuvos kariuomenė perėmė Rusijos kariuomenės naudotą infrastruktūrą, karinės paskirties teritorijas, pastatus, kitus objektus. Šio turto administravimas sąlygojo nemažai iššūkių: objektus reikėjo saugoti, reikalinga buvo jų priežiūra, papildomos investicijos. Pasitaikė nemažai bandymų pasipelnyti grobstant perimamą turtą atvejų, tam reikėjo užkirsti kelią. Būta bandymų ir patekti į Savanorių pajėgas siekiant pasinaudoti nesąžiningos veiklos galimybe, nemažai tokių atvejų identifikuota ir tokie žmonės buvo nedelsiant atleisti, bandymus sovietų kariuomenės negeroves įdiegti mūsų Lietuvos kariuomenėje greitai pavyko sustabdyti.
Nenorėdami, kad Lietuvos kariuomenė taptų tokia, kaip sovietinė, turėjome iš esmės pakeisti visą tarnybos sampratą. Tuo metu karių ir karininkų, tarnavusių vakarų valstybių - Danijos, Jungtinės Karalystės, JAV ar Vokietijos - kariuomenėse, beveik neturėjome. Daugeliui teko „ragauti" sovietinės kareiviškos košės. Todėl stengėmės kuo greičiau susipažinti su demokratinių šalių kariuomenių patirtimi. Jau 1992 m. užmegzti pirmieji tarptautiniai kariniai ryšiai, pirmieji kariai išvyko mokytis į užsienį: Vokietiją, Didžiąją Britaniją, JAV ar kitur. Nuo pat pradžių pasirinkta kryptis - orientuoti Lietuvos kariuomenę į vakarietiškos, NATO kariuomenės modelį - pasiteisino. Kitąmet švęsime jau dešimties metų narystės NATO ir Europos Sąjungoje sukaktis. Turime šiuolaikinę kariuomenę, kurios mentalitetas yra vakarietiškas, ir kartu su sąjungininkais esame stiprūs kaip niekada. Šiandien galime tvirtai didžiuotis užaugusia jaunąja Lietuvos kariuomenės karta. Didžioji mūsų karininkijos dalis yra baigusi Lietuvos karo akademiją arba mokslus Vakarų valstybėse. Šie jauni karininkai - Lietuvos kariuomenės ir mūsų valstybės ateitis.
Rusijos kariuomenės išvedimo 20-mečio proga noriu padėkoti žmonėms, kurie tada, kai ryžomės atkurti savo valstybę ir kariuomenę, tikėjo Nepriklausomybe ir išdrįso ją ginti. Atėjo į mūsų kariuomenę, prisidėjo prie jos atkūrimo, dalyvavo išvedant Rusijos kariuomenę, savo sąžininga tarnyba parėmė politinius mūsų valstybės sprendimus. Dėkoju tiems, kurie anuomet vykdė karines užduotis. Svarbu, kad nebūtų pamiršti tie vyrai, ką tik atėję į Lietuvos kariuomenę ir atlikę savo pareigą, - su mažo kalibro ar medžiokliniais šautuvėliais budėję prie kelių, tiltų, prie buvusios Sovietų Sąjungos karinių dalinių, kur tuomet važinėjo tankai ir šarvuočiai. Mes ten stovėjome su lietuviška uniforma. Ir šis indėlis okupacinės kariuomenės išvedimo kontekste taip pat labai reikšmingas.
Rytoj Lietuvos miestuose, kur dislokuotos Lietuvos kariuomenės įgulos, įvyks karinės rikiuotės, bus pakeltos vėliavos, Lietuvos kariai iššaus simbolines salves. Tai žinutė Lietuvos žmonėms, kad mes esame čia tam, kad gintume savo valstybę, ir jos nemindytų okupantų batai. Ačiū jums už dėmesį. Su švente!
