Naujienos

Birželio 14-ąją - Gedulo ir vilties dieną - vidurdienį Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje vyko ceremonija, kurios metu pagerbiant tragiškas netektis, visus žuvusius už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, skambant Lietuvos kariuomenės orkestro atliekam Lietuvos himnui, Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai Valstybės vėliavą nuleido 1/3 stiebo.

Ceremonijoje kartu su šalies vadovybės atstovais dalyvavo krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, kariuomenės atstovai.

Vėliau Aukų gatvėje priešais Lukiškių aikštę vyko Okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukų pagerbimo ceremonija prie paminklų politiniams kaliniams ir tremtiniams. Šalies vadovybės ir visų susirinkusiųjų vardu Garbės sargybos kuopos kariai padėjo gėles prie paminklų politiniams kaliniams ir tremtiniams, partizanams, lapteviečiams atminti.

"Esu tikra, kad 1941-ųjų metų birželį niekas Lietuvoje ir jau pakeliui į Sibirą neįsivaizdavo minėjimo Vilniaus centre po 70 metų. Tačiau - mes čia, susirinkę jau nebe pirmąkart. Jau daug kalbų pasakyta, gražių ir teisingų, liūdnų ir viltingų. Ieškojau ir aš šiai sukakčiai dar nepasakytų minčių, sunkiai ieškojau, sudėliojau popieriuje ne vieną lyg ir gražų tekstą, bet lyg ir viskas ne apie tai. Čia mintis turi būti švari ir tikrai, nes čia - kitoks susibūrimas, 20 metų beveik vis tų pačių žmonių, kurie neturėjo sugrįžti, bet vis sugrįžo. Ne tik sugrįžo, bet ir atkūrė Lietuvą, parašė, paliudijo, paskiepijo atmintį nuo užmaršties, nuo komunistinio mankurtizmo ir nuo jų melo. Tiesa, tas skiepas kol kas tikrai ne visuotinis, bet tikrai gyvas, prigijęs.

Iš tų 41-ųjų čia jau ateina tik anos Lietuvos mokytojų, tarnautojų, karininkų, ūkininkų Sibiro vaikai. Pražilę, su kasmet vis naujomis laiko žymėmis ant veidų, bet žinau, tokie pat laimingi, kaip ir aš kiekvieną birželio 14-ąją. Nors negaliu uždegti žvakutės Rešotuose ant niekada nematyto senelio mokytojo Tamošiūno kapo, bet galiu būti čia. Žinau, kad nesupyksite, jog šią dieną vadinu laiminga - juk sugrįžote, atkūrėte, atgaivinote atmintį, atplėšėt mažą mūsų lopinėlį Europos žemėlapyje iš raudonųjų paraščių.

Svarbu, kad yra Sibiro vaikai, kurie nemoka pykti ant Lietuvos. Šįryt išklausiau gerai žinomą žodį iš Kalno pamokslo: „Mylėkite savo priešus ir melskite už savo persekiotojus". Dauguma Sibiro vaikų ir gyvena šia tiesa, nes taip gyventi - labai stiprių žmonių sprendimas.

Tačiau turiu svajonę. Gal kurią nors birželio 14-ąją ateis čia prie aukuro ne tik Sibiro vaikai ir anūkai, bet vaikai ir tų, kurie vežė, plėšė, kurie skundė, melavo, išdavė ir pasakys: „Atleiskit". Nes iš ten, iš 40-ųjų ir 41-ųjų birželių žvėriškumo, iš pokario ir kitų komunizmo statytojų ateina neteisybės į šių dienų teismus, kurie keistai buvusiuose KGB rūmuose įsikūrę, iš ten, iš girtų stribų ir šiandien mašinomis žmones užmušinėjantys, iš ten - ypatinga posovietinė patirtis vogti iš Lietuvos ir Europos.

Visiems mums, lyg Sibiro vaikams reikia vėl ir vėl sugrįžti, kasdien, į švaresnę ir teisingesnę Lietuvą. Matau, kad ne vien dėl istorinės atminties, bet ir dėl būsimų sugrįžimų kasmet čia ateina žilagalviai Sibiro vaikai", kalbėjo krašto apsaugos misnitrė Rasa Juknevičienė. 

---

1941 m. birželio 14 d., 3 val. ryto, Sovietų Sąjungos represinės struktūros pradėjo masiškai tremti Lietuvos gyventojus į atokias šiaurines teritorijas. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, per keletą dienų į gyvulinius vagonus buvo sugrūsta ir iš Tėvynės išvežta apie 18 tūkst. Lietuvos gyventojų. Pagrindinis pirmojo trėmimo tikslas buvo akivaizdus: pašalinti iš Lietuvos gyventojus, pasižyminčius aktyvia tautine savimone. Tremtis neaplenkė nė vieno Lietuvos gyventojų sluoksnio, bet labiausiai nukentėjo inteligentija. (Vytauto Didžiojo karo muziejaus inf.)

Giedrės Maksimovicz nuotraukos