Krašto apsaugos savanorių pajėgos surengė rašinių konkursą „Koks yra Tėvynės gynėjas?". I vietą laimėjo Modestos Brukštaitės, Panevėžio „Žemynos" vidurinės mokyklos 12 c klasės mokinės (mokytoja Aušra Vaitkienė), rašinys „Tas laisvės nevertas, kas negina jos".
Tas laisvės nevertas, kas negina jos
„Galvodamas apie didžius dalykus,
pradėk nuo mažų"
D.Lokas
Esu įsitikinusi, kad supratimas, koks yra, koks turėtų būti Tėvynės gynėjas, neateina iš karto pats savaime. Jis susiformuoja žmogui augant, bręstant. Manau, kad požiūris į Tėvynės gynėją formuojamas ir formuojasi nuo pat vaikystės. Koks jis bus, priklauso nuo visos aplinkos, kuri supa žmogų vaikystėje, paauglystėje, jaunystėje. Pabandysiu atskleisti, kas suformavo mano požiūrį į Tėvynės gynėją ir koks jis.
Mano namuose ant sienos kabo prosenelio Martyno, Lietuvos savanorio, nuotrauka. Iš jos į mane žvelgia geros, mįslingos, protingos akys. Šioje nuotraukoje prosenelis vilki Lietuvos savanorio uniformą. Jo nuotraukos fone - didingas Lietuvos viduramžių karžygys ant balto žirgo. Nuo mažų dienų tėvai man pasakojo, koks šaunus žmogus buvo mano prosenelis, kaip jis mylėjo Lietuvą ir brangino laisvę. Mano tėčiui ši nuotrauka labai svarbi, nes jis labai mylėjo savo senelį ir labai juo didžiuojasi. Mano prosenelis Martynas būti Lietuvos savanoriu laikė didele garbe. Jis daug pripasakojo tėčiui apie smetoniškos Lietuvos karių gyvenimą, jų laisvalaikį, pomėgius, garbės kodeksą, Tėvynės gynėjo garbės suvokimą. Viską, ką sužinojo iš savo senelio, tėtis perpasakojo man. Žinojimas, kokie Lietuvos kariai buvo praeityje, leidžia suprasti, kokie jie turi būti šiandien, skatina pasidomėti, ar šių dienų Tėvynės gynėjams nesvetima protėvių, senelių kovotojų dvasia.
Ne tik prosenelio nuotrauka išsaugota mūsų šeimoje, bet ir jo knygos, kuriose rašoma apie meilę Tėvynei. Vienoje tokioje, išleistoje 1932 metais, pirmame puslapyje išspausdintas Maironio eilėraštis ,,Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę". Išmokau ( tėčio paraginta) tą eilėraštį dar vaikystėje-jis man pasirodė labai gražus ir didingas. Paryškintomis raidėmis šioje knygoje parašyta: ,,Lietuvos nepriklausomybės sargyboje budi narsioji mūsų kariuomenė ir šauliai. Tačiau Lietuvos nepriklausomybės išlaikymas turi rūpėti ir visai tautai. Jeigu visi mylėsim savo tėvynę, jeigu būsime drausmingi ir gerai pasirengę gintis, tai tada pasidarysime neįveikiami ir išlaikysime savo nepriklausomybę, taip sunkiai geriausių tautos sūnų iškovotą." Šie paauglystėje perskaityti žodžiai man leido suprasti, kad už tėvynės likimą esame atsakingi visi, kad už nepriklausomybę nuolat būtina kovoti, kad ji nedovanojama. Prosenelio knygoje radau ir pasaką ,,Viršila ir vadas". Joje pasakojama apie tai , kaip viršila įsako kareiviams atlikti sunkų darbą, o pats jiems nepadeda, nors kareiviai to darbo vieni atlikti nepajėgia. Atsitiktinai pro šalį jojęs kariuomenės vadas, pamatęs sunkiai plušančius kareivius, nušoka nuo arklio ir dirbantiems padeda. Darbą atlikus, vadas prieina prie viršilos ir pasako, kad , jei jo(viršilos) kariai nepajėgs kokio darbo atlikti, tegul viršila pakviečia jį, kariuomenės vadą, ir šis jiems padėsiąs. Patiko man ši pasaka. Ji padeda suprasti, kad tikras karys yra neišpuikęs, sugebantis ne tik kitiems vadovauti, bet ir pats visiems kiek galima padedantis.
Mokykloje apie karius sužinojau dar daugiau.Ypač man įstrigo lietuvių literatūros pamokos, kurių metu skaitėme ir bandėme suprasti lietuvių liaudies karo dainas. Jose puikiai atsiskleidžia Tėvynės gynėjo paveikslas. Karys čia išaukštinamas, atskleidžiama jo gyvenimo prasmė, o mirtis supoetinama. Pavyzdžiui, dainoje ,,Teka saulė", dainuojama apie tai, jog karys žino, kad gali žūti, bet ryžtasi stoti į kovą su tėvynės priešu, nes jaučia atsakomybę už ramų tėviškės rytojų. Lietuvių liaudies karo dainose atsiskleidžia, kad kariai ne tik drąsūs, ryžtingi, budrūs- jie ir jautrūs, mylintys, žmogiški. Štai dainoje ,,Palinko liepa šalia kelio" bernelis, išjodamas į kovą su priešais savo mylimai mergaitei taria:
„O jeigu žūsiu už Tėvynę
Nuo priešo budelio rankos,
Mergaite, ir mirdamas kartosiu:
Myliu Tėvynę ir tave"
Tas, kuris drįsta ir moka laisvę ginti, susilaukia didžiausios kitų žmonių pagarbos ir meilės. To įrodymas-daina ‚,Aš mylėsiu tą bernelį". Joje mergelė apie karį taip kalba:
„Jam išausiu gražią juostą,
Apie jį dainuosiu,
Ir ugningą širdį, meilę
Jam tiktai dovanosiu. "
Ne tik dainose apdainuojami narsūs Tėvynės gynėjai. Atmintin įstrigo ir mokykloje skaityti kūriniai apie karius, nepagailėjusius dėl Tėvynės laisvės savo jauną galvą padėti.Vienas tokių, savo veikėjų drąsa ir pasiaukojimu sužavėjusių kūrinių yra Vinco Krėvės padavimas ‚,Milžinkapis". Jame pasakojama apie bajorą Mykį ir jo keturis sūnus, kurie garbingai žuvo gindami Lietuvą nuo kryžiuočių. Gerai prisimenu ir Pilėnų pilies gynėjų poelgį J.I. Kraševskio romane ,,Kunigas".Pilėnų gynėjai atsisakė gyvybės, pasirinko mirtį, norėdami įrodyti užkariautojams, kad laisvė jiems, Margirio kariams,brangesnė už gyvybę. Maironio, V.Kudirkos, B.Brazdžionio, A. Miškinio, Just. Marcinkevičiaus ir daugelio kitų poetų eilės mano vaizduotėje kūrė Tėvynės gynėjo paveikslą, o kur dar širdį veriantys Lietuvos partizanų laiškai ir eilėraščiai, kurie parodo, kad daugelis šauniausių Lietuvos vyrų, merginų ne iš prievolės, o iš įsitikinimų tapo Tėvynės gynėjais ir vardan tautos laisvės paaukojo ramų , gražų savo gyvenimą. Zarasų krašto partizanė Diana Glemžaitė savo eilėraštyje rašo:
,,Ne už svetimą mintį, ne už svetimą žodį
Mes mokėsime didvyriais mirt-
Tik už rytą , kuris laisvės saulę parodys,
Mes mokėsim numirt."
Iš eilėraščio posmelio matyti ypatingas ryžtas gyventi teisingai ir teisingai numirti. Tėvynės gynėjai drąsūs ir viskam pasiryžę. Savigarba, aiškus pareigos supratimas, tvirtas charakteris, atsakomybės už tėvynės likimą jausmas, natūrali tėvynės meilė-patys gražiausi Lietuvos partizanų būdo bruožai. Jie puikus pavyzdys to, koks yra tikras Tėvynės gynėjas.
Apie Lietuvos partizanus, Lietuvos savanorius, Lietuvos kariuomenę nemažai sužinojau ir per istorijos pamokas. Visos tos žinios padėjo man susidaryti nuomonę, koks yra Tėvynės gynėjas. Mano nuomone, jis yra garbingas žmogus, rodantis pavyzdį kitiems, niekada neprarandantis vilties, turintis savo nuomonę, mokantis dirbti būryje, drąsus, išmintingas, draugiškas, sąžiningas, teisingas, mylintis žmogų, tiesą, laisvę, nebijantis už savo įsitikinimus padėti galvos ir tokiame savo elgesyje matantis gyvenimo prasmę. Būti Tėvynės gynėju - didelė garbė ir atsakomybė, nes ne puošni kariška uniforma puošia karį, o karys savo veiksmais, poelgiais puošia save. Tikri dalykai, tikros vertybės nesikeičia-meilė žmogui, Tėvynei visada buvo ir bus didžiausios vertybės, o karys, žmogus, ginantis Tėvynę ir jos žmones, visada bus gerbiamas.
