Spalio 6–7 dienomis sukanka 65-eri metai nuo tos dienos, kai patriotiškai nusiteikę lietuvių savanoriai, susirinkę į Tėvynės apsaugos rinktinę, pabandė ginklu pasipriešinti į Lietuvą įžengiančiai Raudonajai armijai.
1944 metų liepos mėnesio pradžioje Raudonoji armija įsiveržė į Lietuvą. Prasidėjo Lietuvos reokupacija. Iš Utenos, Rokiškio, Panevėžio, Biržų, Zarasų susirinkę pavieniai vyrai ir ginkluoti būriai kartu su vietiniais žemaičiais apsijungė į karinį junginį, pavadintą Tėvynės apsaugos rinktine. Susikūrė rinktinės vadovybė, štabas. Būriai buvo performuoti į kuopas. Jau rugpjūčio 4 dieną buvo suformuotas Pirmasis lietuvių savanorių pulkas. Tėvynės apsaugos rinktinės vadu tapo kapitonas Izidorius Jatulis.
1944 metų rugpjūčio 3 d. rinktinės vyrai, ginkluoti prancūziškais šautuvais, rusiškais lengvaisiais kulkosvaidžiais ir įvairių markių rankinėmis granatomis, užėmė pozicijas prie Ventos ir Virvytės upių. Tris savaites vyko vietinės reikšmės mūšiai.
Po to, kai spalio 6–7 dienomis vykusio Raudonosios armijos puolimo metu, kuriame dalyvavo daugiau nei 500 tūkst. karių, daugybė tankų, artilerija ir aviacija, SSRS kariuomenė užėmė beveik visą Žemaitiją, Tėvynės apsaugos rinktinė vokiečiams traukiantis buvo palikta priedangoje ir stojo į kautynes prie Sedos. Rinktinei trūko prieštankinių ginklų ir šaudmenų, todėl ji puolimo neatlaikė prieš žymiai gausesnį, puikiai techniškai aprūpintą priešą ir atsitraukė, patyrusi didelių nuostolių, bet sunaikinusi aštuonis priešo tankus ir padarę gyvosios jėgos nuostolių priešui. Po to įsitvirtino prie Barstyčių ir vėl užėmė gynybos poziciją. SSRS kariuomenei puolant toliau Tėvynės apsaugos rinktinė pasitraukė link Baltijos jūros, kur dauguma karių pasitraukė į Rytprūsius. Sedos kapinėse liko palaidota per šimtą Tėvynės apsaugos rinktinės karių.
Formaliai žiūrint, Sedos kautynių dalyviai, Tėvynės apsaugos rinktinės savanoriai, buvo pavaldūs vokiečių Vermachtui, tačiau šis pavaldumas vokiečiams visiškai nieko nereiškė, nes pastarieji traukėsi į Rytprūsius, nesidairydami ir įsakymų nedalydami. Būtent Lietuvos karininkai vadovavo visoms toms kautynėms, jie priiminėjo savarankiškus sprendimus dėl pasipriešinimo atakuojantiems rusams. Ir kovėsi jie ne už Hitlerį ar byrantį Trečiąjį reichą, o už savo šalį, už savo tautą.
Parengė Valdas Norkūnas.
