Ko gero, daugelis nėra net girdėjęs, kad egzistuoja tokia sporto šaka kaip ugniagesyba ir savo pažįstamų tarpe nerastų nė vieno, kas šiuo sportu užsiima. Tad dvidešimtmetis j. eil. Žilvinas Milašauskas, šiuo metu atliekantis nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą (NPPKT) Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Juozo Vitkaus inžinerijos batalione, yra reta išimtis. Jau aštuoneri metai, kai Žilvinas ne tik užsiima ugniagesybos sportu, bet ir yra daugkartinis Lietuvos bei Baltijos šalių čempionas, pasaulio čempionato dalyvis ir prizininkas, savo kolekcijoje sukaupęs 15 aukso, 1 sidabro ir 3 bronzos medalius, daugybę padėkų ir diplomų.
Ugniagesybos sportas, atsiradęs dar XX a. ketvirtame dešimtmetyje, apima 4 rungtis, kurios praktiškai pritaikomos ugniagesio gelbėtojo darbe: dvi iš jų yra asmeninės (lipimas kablinėmis kopėčiomis į mokomąjį bokštą bei 100 m kliūčių ruožas) ir dvi komandinės (4x100 m ugniagesių estafetė bei kovinis išsidėstymas). J. eil. Ž. Milašauskas atviras – šis sportas turi nemažai panašumų ir su karine tarnyba: tiek vienur, tiek kitur reikia būti fiziškai stipriam, ištvermingam, mokėti greitai reaguoti ekstremaliose situacijose, būti disciplinuotam bei atsakingam ne tik už save, bet ir už kitus, turėti gerus tiek individualius, tiek komandinio darbo įgūdžius.
Jūsų dėmesiui siūlome pasakojimą apie meilę ugniagesybai, adrenaliną, neoficialius rekordus, įsimintiniausias akimirkas, svajones ir karinės tarnybos iššūkius iš paties j. eil. Žilvino Milašausko lūpų.
Žilvinai, papasakok kada ir kaip susidomėjai tokia netradicine sporto šaka?
Būdamas trylikametis dažnai su draugais leisdavau laiką Kauno priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 2 komandos kieme, kur vykdavo treniruotės. Vieną dieną stebėjom visą treniruočių procesą ir nepabūgom pasakyti sportininkams, kad jie lėtai ir netaisyklingai viską daro, o treneris nedvejodamas pasiūlė patiems pabandyti ir parodyti tikrąją „klasę“. Jau po pirmų bandymų pajutau, kad čia yra tikras išbandymas ir privalau jį įveikti. Taip tapau ugniagesybos sporto dalimi.
Kaip reaguoja aplinkiniai, sužinoję kuo užsiimi ir ką sportuoji?
Dažniausiai visi suglumsta, o po to iš karto seka du klausimai: egzistuoja tokia sporto šaka, ką ten reikia daryti? Dažnas net nepasidomėjęs sako, kad čia net ne sporto šaka. Ir aš juos suprantu, juk ir pats dėl tokio mąstymo atsidūriau šiame sporte. Kai kurie pagal žodį „ugniagesyba“ įsivaizduoja, kad čia vien kovoji su ugnimi.
Kas ugniagesybos sporte tave labiausiai žavi ir ką jis tau davė?
Nuo pirmų dienų labiausiai žavėjo nuolatinis progresas – noras išmokti viską taip, kad beliktų tobulėti tik greičio atžvilgiu, noras įrodyti stipresniems varžovams, kurie manęs iš pradžių net nelaikė savęs vertu priešininku, ko esu vertas. Aišku, negaliu nepaminėti ir nepakartojamų įspūdžių bei adrenalino kiekio tiek pirmą, tiek šimtąjį kartą stojant į startą, nepaisant to, ar tai varžybos, ar tiesiog paprasta, eilinė treniruotė.
Davė daug pamokų. Išmokė, kad norėdamas pasiekti aukštumų, kad ir kokia situacija bebūtų, turi lieti prakaitą, niekada negali sustoti ir paleisti visko veltui, turi įgyti disciplinos, pasimokyti iš savo klaidų ir nesėkmių bei tobulėti, į nesėkmę žiūrėti kaip į teiginį, jog stengeisi per mažai. O svarbiausia – išmokau garbingai pralaimėti.
Kuri iš keturių rungčių tau pačiam labiausiai patinka ir kurioje iš jų jautiesi stipriausias?
Pasikėlimas kablinėmis kopėčiomis yra pati mėgstamiausia rungtis nuo pat pirmų dienų, nes čia reikia įveikti aukščio baimę, „pasitikėti kopėčiomis“ siekiant geriausio rezultato. Šioje rungtyje jaučiuosi saugus, kadangi joje esu stipriausias ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse. Treniruotėse su treneriu neoficialiai net gerindavom Lietuvos rekordus, kurie jau ilgą laiką „užsistovėję“. Oficialiai nesu perrašęs nei vieno sportininko pavardės rekordų knygoje, tačiau rekordus pagerinau treniruotėse ir širdyje.
O kuri iš rungčių tau sunkiausia ir kodėl?
Sunkiausia, mano manymu − kovinis išsidėstymas. Tai yra nenuspėjama, pavojinga rungtis − niekada nežinai, kada žarnos gali atsijungti, plyšti, skirstytuvas gali iššauti, prakirsti atitinkamas kūno vietas, srovė žmogų gali lengvai „paskraidinti“ net keletą metrų į viršų. Pats esu matęs kaip prastai sujungtos žarnos atsijungė ir sportininką per rungtį tiesiog privertė ore padaryti porą salto bei sulaužė pirštą. Šioje rungtyje kiekvienas yra atsakingas už tam tikrus smulkmeniškus faktorius ir, jeigu savo darbą padarysi ne iki galo, tavo dėka ne tik bus prastas laikas, bet ir traumą gali patirti komandos draugas. Pasitikėjimas, efektyvumas ir „išdrill'inta“ technika čia veda prie pergalių.
Panašu, kad traumų rizika šiame sporte yra pakankamai didelė?
Kiekvienai rungčiai turime užsidėti visas būtiniausias saugos priemones, tačiau vis tiek išlieka didelė rizika išsinarinti, susilaužyti pirštą, riešą, gali tekti porai mėnesių atsisveikinti su nagais. Pačiam savo kailiu teko patirti nudegimų treniruojantis ugniagesių estafetėje, kai nesuveikė gesintuvas ir tiesiog kelioms sekundėms teko įbėgti į atvirą ugnį. Laimei, atsipirkau tik minimaliais nudegimais. Taip pat kiekvienas potencialus sportininkas ant blauzdikaulio turi po randą dėl vienos nedidelės klaidos tobulinant pasikėlimo kablinėmis kopėčiomis techniką. O pasaulio čempionate teko matyti, kaip Pietų Korėjos atstovas lyg sliekas susirangė tarp kopėčių. Daug kas manė, kad jam jau paskutinioji, tačiau jis kaip niekur nieko sugebėjo išsirangyti ir nuskuosti kaip vėjas trasa toliau.
Ar didelė šiame sporte konkurencija ir įsimintiniausios tavo karjeros varžybos?
Įsimintiniausias pasaulio čempionatas 2016 metais, kuriame bendroje įskaitoje užėmėme penktą − aukščiausią per visą Lietuvos ugniagesybos sporto istoriją – vietą, o kovinio išsidėstymo rungtyje iki pat paskutinio Kazachstano rinktinės pasirodymo buvome treti, bet paskutiniu bėgimu jie išstūmė mus iš užimamos pozicijos ir paliko už nugaros vos per 0,13 s. Konkurencija, ypač tarptautinėse varžybose, tikrai nemaža. Didžiausias mano konkurentas Lietuvoje yra Klaipėdos atstovas E. Kaubrys, o tarptautinėse varžybose svarbiausia aplenkti brolius estus ir latvius.
Koks, tavo nuomone, didžiausias panašumas tarp ugniagesybos sporto ir tarnybos kariuomenėje?
Disciplina, atidumas smulkmenoms, prakaito atidavimas vardan geriausių rezultatų ir noras tapti kiek įmanoma geresniu šitoje srityje. Ir sporte, ir tarnyboje tik per darbą ir užsidegimą ateina geri rezultatai.
Akivaizdu, kad prieš tarnybą, priešingai nei daugelis jaunuolių, baimės dėl kariuomenėje laukiančios disciplinos, didelio fizinio krūvio neturėjai. Tad kas tave labiausiai neramino ir su kokiais iššūkiais tarnyboje susidūrei?
Tarnybą pasirinkau savo noru, siekdamas išbandyti save tiek fiziškai, tiek psichologiškai bei išsiugdyti dar truputėlį daugiau disciplinos. Pagrindinė baimė buvo kitų „įkišta“ mintis, kad vadai gali skriausti fiziškai. Tačiau tarnaudamas supratau, kad niekas už nieką fizinės jėgos naudoti negali, o už kiekvieną klaidą sumoki netikėtomis užduotimis, kurios visada yra į gerąją pusę, moko daryti tai, kas liepta, ir kelia šypseną mano veide. Apskritai, kiekvieną iššūkį pasitinku su vis didesne šypsena – juk tam čia ir esu, kad tobulėčiau, tai kodėl reikėtų pykti, tapti negatyviu ar sunkumus pasitikti su išgąsčiu? O sunkiausia man yra perlipti per save, ypač pavalgius pietus neužmigti artimiausias kelias valandas.
Na, ir pabaigai tradicinis klausimas – kokie tavo ateities planai?
Planas yra vienas vienintelis − po tarnybos tapti ugniagesiu gelbėtoju ir būti vienu geriausių šioje profesijoje, o tam prireiks tik kantrybės ir noro. Bandysiu tol, kol pavyks. Per 8 sporto metus supratau, kad tai yra mano pašaukimas, gelbėti žmones yra mano pagrindinis kelias į vidinę ramybę ir laimingą gyvenimą. Jaučiu, kad šį darbą atlikčiau ne tik su dideliu užsidegimu, bet ir būčiau laimingas dirbdamas visomis sąlygomis, išbandydamas save kiekvienam iškvietime, kai nežinai į kokį gaisrą važiuosi. Be to adrenalinas, aštrus mąstymas jau tapo mano gyvenimo dalimi, todėl sunkiai įsivaizduoju save kažkur kitur nei dirbant ugniagesiu gelbėtoju.
Dėkoju už pokalbį ir sėkmės įgyvendinti savo ateities planą!
J. eil. Žilvino Milašausko ir Inžinerijos bataliono nuotraukos.
