Dvi NATO greitojo reagavimo pajėgų grupės sukomplektuotos Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos batalione. Kariai veiklą pradės nuo kitų metų pradžios - prireikus jie vyks atlikti užduočių, kurias kels šios karinės sąjungos vadovybė.
– Tai rodo didelį pasitikėjimą mūsų daliniu, – „Miesto laikraščiui“ sakė LDK Vytenio bataliono vadas, pulkininkas leitenantas Petras Montvila.
– Ar Jūsų vadovaujamo bataliono kariai dalyvauja misijose užsienyje?
– Dabar mūsų logistai tarnauja Afganistano Goro provincijoje. Kitų metų sausio mėnesį į šią šalį vyksiu ir aš su didžiąja dalimi bataliono. Nors tarnausime skirtingose vietose, veiksime kaip vienas karinis vienetas.
– Savo gimtajame mieste batalionui vadovaujate trečius metus. Kaip vertinate savo darbą?
– Į šį klausimą objektyviai galėtų atsakyti mano kolegos arba vadovybė Vilniuje. Būti bataliono vadu yra neįkainojama patirtis – mano požiūris į tam tikrus dalykus nuo tarnybos pradžios pasikeitė kardinaliai. Mano nuomone, bataliono vado pareigos siektinos kiekvienam karininkui. Buvau užsibrėžęs sukomplektuoti batalioną iš profesionalių karių, tačiau visiškai įgyvendinti šio tikslo nepavyko. Objektyvias priežastis – lėšų stoką – ne kartą nurodė Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė ir kariuomenės vadas generolas majoras Arvydas Pocius. Todėl eilinių karių priėmimas yra pristabdytas.
– Tapote vadu, kai kariuomenė atsisakė šauktinių karių. Su kuriais lengviau dirbti?
– Su profesionalais. Jie žino, ko atėjo į kariuomenę, jų motyvacija aiški: pinigai, karjera bei karinė patirtis. Pasitaikė ir tarp šauktinių tokių, kurie norėjo likti kariuomenėje, toliau tarnauti Lietuvai. Tačiau dauguma šauktinių karių neturėjo motyvacijos, jie tarnavo pagal principą „karys miega, tarnyba eina“. Tas pasireikšdavo visur. Aš, kaip bataliono vadas, dėl to apgailestauju, tačiau faktų nepaneigsi.
- Ar Jus patenkina bendradarbiavimas su Šaulių sąjungos Marijampolės skyriumi?
– Visose miesto šventėse, kuriose pageidaujami kariai, savo veiksmus deriname su šauliais. Dalyvaujame jaunųjų šaulių stovyklose.
Norėtume, kad Šaulių organizacija įsikurtų mūsų bataliono teritorijoje: čia yra pastatų, visko, ko reikia. Mūsų kariai kiekvieną dieną rodytų pavyzdį jauniesiems šauliams – vaikinams ir merginoms būtų lengviau apsispręsti, ar norės tapti profesionaliais kariais. Mes suprantame Šaulių sąjungos reikšmę – ji yra būsimų karių „kalykla“, todėl aktyviai padedame rengti jaunuosius šaulius.
Suprantame ir tai, kad Marijampolės šauliai turi savo istorinę būstinę, kuri jiems brangi, gerbiame šios organizacijos tradicijas, džiaugiamės bendru darbu. Tačiau ateityje galima mąstyti apie dar glaudesnį bendradarbiavimą, juolab kad bataliono teritorijoje jau įsikūrusi Atsargos karininkų sąjunga. Būtų visai logiška čia įsikurti ir šauliams.
– Ar, kilus pavojui, kariuomenė ir šauliai sugebėtų ginti Tėvynę?
– Taip, kariuomenės tokia paskirtis ir pareiga. O šauliai, jaunoji karta, gal kol kas neturėtų imti į rankas ginklo – mes nenorime militaristinės valstybės. Bet vyresnieji šauliai, manau, ne vienam įrodytų sugebantys sėkmingai ginti Lietuvą.
– 1940-aisiais metais sovietams okupavus Lietuvą mūsų mieste dislokuotas 9-asis pėstininkų pulkas vienintelis pamėgino pasitraukti iš Lietuvos, tačiau pakeliui buvo sustabdytas ir, gavęs įsakymą, grįžo į Marijampolę. Šis faktas mažai žinomas visuomenei, ką Jūs apie tai galvojate?
– Šį įvykį reikia įamžinti arba pagarsinti. Neseniai šis faktas paminėtas generolo Jono Žemaičio Lietuvos Karo akademijoje surengtuose debatuose, kuriuose dalyvavau. O į 9-ojo pėstininkų pulko mėginimą pasipriešinti galima pažvelgti ir iš kitos pusės – kariai įvykdė gautą įsakymą, koks jis bebuvo neteisingas, antikonstitucinis. Niekam kariuomenėje neturi kilti minčių, kad įsakymui galima nepaklusti.
Dabar, kaip žinia, yra atitinkamos nuostatos, kurios leidžia atskirų karinių dalinių vadams, jeigu jie negauna nurodymų, pagal parengtus planus priešintis galimai okupacijai. Sakykime, dabar susidarius panašiai situacijai, kaip 1940-aisiais metais, mūsų niekas nesugebėtų sulaikyti ir batalionas, nelaužydamas įsakymų, galėtų veikti savarankiškai. Taip apsidrausta nuo 9-ojo pulko atvejo.
– Kaip reaguotumėte, jeigu ir Jūsų sūnus pasirinktų karininko profesiją?
– Žinoma, neprieštaraučiau. Tik paklausčiau to, ko manęs, besirenkančio kario kelią, niekas neklausė, pavyzdžiui, ar pasirengęs iššūkiams. O visa kita būtų jo pasirinkimas.
– Kas yra vadas Jūsų šeimoje?
– Kai nelaikai nė dviejų namo kampų, kažkaip nemandagu būtų vaidinti vadą. Namuose vadas – žmona, aš esu štabo viršininkas, o iškilusius klausimus sprendžiame pasitardami. Esu dėkingas žmonai už sėkmingą vadovavimą šeimai.
Kalbėjosi Juozas Raškauskas, „Miesto laikraštis“, 2011 liepos mėn. 29 d.
J. Raškausko nuotraukoje: „P. Montvila prie Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytenio biusto. Jį karininko tėvas Justinas 1940 metais rado kareivinių teritorijoje ir išsaugojo savo namuose iki Nepriklausomybės atkūrimo. Apie tai, kad šis biustas yra bataliono muziejuje, P. Montvila sužinojo tik tapęs šio bataliono vadu“.
(Interviu publikuojamas gavus „Miesto laikraščio“ sutikimą).
