Žurnalas „Karys" - vienas seniausiai leidžiamų žurnalų Lietuvoje. Dabar jis leidžiamas kas mėnesį 2500 egz. tiražu. Leidinys nemokamai platinamas Lietuvoje ir užsienyje: kariams, krašto apsaugos sistemos darbuotojams, bendrojo lavinimo mokykloms.
Karinio žurnalo redakcijoje dirba penki samdomi - civiliai. „Karyje" rašoma apie karių gyvenimą, tarnybos sąlygas. Taip pat aptariama kariuomenės raida, pratybos, mokymai, dalyvavimas tarptautinėse operacijose ir misijose, kitos kariams aktualios temos.
„Mes nepasiekėm tokių populiarumo aukštumų, kaip tarpukario leidinys, - ką tik pasirodžiusiame penktame šių metų numeryje rašo l. e. „Kario" vyr. redaktoriaus pareigas K. Jonušas, - bet stengėmės būti sąžiningi ir reiklūs sau, pagarbūs ir geranoriški visiems, su kuriais tenka bendrauti. Dėkodami už paramą ir supratimą daugeliui krašto apsaugai atsidavusių žmonių, džiaugiamės net finansinės krizės metais galėdami gerus karių darbus ir įdomias mintis paskelbti žurnale".
Žiniasklaidos dėmesiui:
Renginys prasidės 16 val. Vilniaus įgulos karininkų ramovės adresas: Pamėnkalnio g. 13, Vilnius.
Leidinio istorija
1919 m. gegužės 22 dieną Kaune pradėtas leisti laikraštis „Kariškių žodis". Jo pirmasis redaktorius buvo patyręs žurnalistas - KAM Literatūros skyriaus viršininkas mjr. Petras Ruseckas (1945 m. gruodžio 8 d. jis mirė viename iš Karagandos lagerių ir palaidotas bendrame likimo draugų kape).
Išleidus 40 „Kariškių žodžio" numerių, trečiasis leidinio redaktorius plk. ltn. Jonas Laurinaitis 1920 m. spalio 18 d. jį pervadino „Kariu" (antrasis „Kariškių žodžio" redaktorius plk. ltn. Vytautas Steponaitis, išbuvęs prie redakcijos vairo 10 mėnesių, perėjo į Kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyrių, kur drauge su kitais ilgus metus redagavo karo mokslų ir istorijos žurnalus „Mūsų žinynas" ir „Karo archyvas").
Pirmasis „Kario" žurnalas, tęsiant „Kariškių žodžio" numeraciją, pažymėtas 41 numeriu. Pavadintas naujuoju vardu, 8-12 puslapių leidinys pradėtas spausdinti 4-6 tūkst. egzempliorių tiražu, o jau po 20 metų žurnalo tiražas pasiekė 27 tūkst. egz. tiražą ir apimtis padidėjo iki 24-28 psl.
Per 22 tarpukario metus pasikeitė net 14 „Kario" žurnalo redaktorių - nuo majoro, karo valdininko iki pulkininko leitenanto. Išvardinsime juos chronologine tvarka, įskaitant ir „Kariškių žodžio" redaktorius: I - mjr. Petras Ruseckas, II - plk. Vytautas Steponaitis, III - plk. ltn. Jonas Laurinaitis, IV - ltn. Kazys Kepalas, V - Karo valdininkas Juozas Petrėnas, VI - karo valdininkas Zigmas Kuzmickis, VII - kpt. Antanas Majus, VIII - mjr. Juozas Tomkus, IX - plk. ltn. Romualdas Burokas, X - plk. Tadas Šakmanas, XI - plk. ltn. Stasys Kuizinas, XII - plk. ltn. Juozas Balčiūnas, XIII - mjr. Petras Jakštas ir XIV - paskutinis tarpukario Lietuvoje redaktorius - kpt. Simas Urbonas (Urbanavičius), su kurio vardu sietinas ir „Kario" pakilimas, ir okupacijų komplikuota vėlesnė šio leidinio odisėja. 1935 m. jis perėmė „Kario" redagavimą, beveik visą likusį gyvenimą susiedamas su šiuo žurnalu (mirė 1968 11 18 JAV).
Kpt. S. Urbonas vadovavo „Kariui" nuo 1936 m. kovo 19 d. iki 1940 m. liepos 5 d., kol sovietų okupantai leidinį uždarė. Vietoj jo pradėta leisti „Karių tiesa", o netrukus ir ta buvo likviduota - 3 kartus per savaitę išeidavo plonas, menkas „Raudonarmietis", kuris buvo siuntinėjamas tik į kariuomenės dalis su užrašu „Iš kareivinių neišsinešti".
Nacių okupacijos metais kpt. S. Urbono pastangomis prieš 1941 m. Šv. Kalėdas „Karys" buvo atgaivintas ir cenzūruojamas vokiečių ėjo iki 1944 m. Tų metų vasarą Kaune „Varpo" spaustuvėje išspausdintas paskutinis karo metų „Kario" numeris Lietuvoje. Nors rudenį „Karys" vėl buvo atgijęs Berlyne, o 1945 m. vasario mėn. persikėlė į Veimarą ir ėjo ten iki 1945 m. pavasario, tik po penkerių metų -1950-ųjų lapkričio 23 d. - vėlgi ne be S. Urbono pastangų atgimė Amerikoje kaip mėnesinis Pasaulio lietuvių karių veteranų žurnalas.
Jungtinėse Amerikos Valstijose „Kario" redakcija iš pradžių buvo Great Neck vietovėje netoli Niujorko, o žurnalas buvo spausdinamas Brukline. JAV kpt. S. Urbonas redagavo „Karį " iki 1951 m. pabaigos. Pablogėjus sveikatai, 1952 m. „Karį" jis perleido Domui Penikui, kuris Brukline turėjo leidyklą „Vaga". Jam netrukus į pagalbą atskubėjo Pasaulio lietuvių karių-veteranų sąjungos „Ramovės" Niujorko skyrius - iš ten į redakciją atėjo iki šiol ilgiausiai „Karį" redagavęs (tris dešimtmečius - nuo 1954 m. iki 1985 m.) ir daug talkininkų į bendradarbius iš viso pasaulio sukvietęs Zigmas Raulinaitis. Tik 1985 m. sausio 9 d., kai sveikata jį privertė atsiprašyti iš pareigų, prie redakcijos vairo stojo kitas ramovėnas Balys Raugas, redagavęs išeivijoje leistą „Karį" iki pabaigos, t. y. - 1991 m. šeštojo numerio, kol žurnalo leidimas buvo atnaujintas Vilniuje.
1991-ųjų pabaigoje „Karys" nustojo ėjęs išeivijoje. Paskutiniame jo numeryje buvo rašoma: „Atsisveikiname su išeivijos „Kariu", siųsdami geriausius linkėjimus „Kariui" Vilniuje. Kas tik dar išgalime, skaitykime Lietuvoje leidžiamus karinės minties žurnalus... „Kario" štabas."
Lietuvoje „Karys" atgaivintas 1991 m. sausį. Didžiąją dalį pirmojo „Kario" numerio tiražo sausio pabaigoje redakcijos darbuotojai paskubomis išgabeno iš spaustuvės Maironio gatvėje, slėpdami nuo tuomet Lietuvoje siautėjusių sovietų desantininkų.
„Patys pirmąjį numerį pardavinėjome prie Parlamento. Nutįsdavo eilės. Tai buvo žmonių pritarimas besikuriančiai krašto apsaugos sistemai," - pasakojo dabartinis Lietuvos tautinio olimpinio komiteto spaudos atstovas Bronius Čekanauskas („Kario" redaktorius 1991 - 1993 metais).
1991 m. žurnalas leistas 25-22 tūkst. egzempliorių tiražu, bet vėliau jo tiražas gerokai sumažėjo. 1993 -1998 metais redakcijai vadovavo, paskui, iki išeidamas į užtarnautą poilsį, „Karyje" ir „Karde" aktyviai bendradarbiavo Kęstutis Starinskas.
Nuo 1999 m. „Kario" vyr. redaktorė yra Alina Meilūnaitė-Vaišvilienė.
