Klaipėdos įgulos karininkų ramovė tęsia interviu ciklą „Patirčių dalybos“. Kalbiname atsargos, dimisijos karius, domimės, kuo gyvos jų mintys šiuo metu, kaip jų akimis dabar atrodo mūsų šalies gynyba.
Dalyvavote ruošiantis ir vykdant pirmąjį šaukimą į atsikūrusią Lietuvos kariuomenę 1991 metais. Iš kur sėmėtės patirties ir su kokiais iššūkiais susidūrėte?
Šaukimo procedūrų patirtis buvo asmeninė, nes paskutiniais metais dar tarnaudamas sovietų armijoje būtent ir buvau atsakingas už šaukimo vykdymą. Net pastatas Klaipėdoje, Vytauto gatvėje, buvo tas pats iš kurio vienais metais jaunimas buvo siunčiamas į tarnybą sovietų armijoje, o Lietuvai paskelbus nepriklausomybę jau į atkurtą Lietuvos kariuomenę. Rūsyje buvo atsarginis valdymo punktas galimos mobilizacijos atveju. Patalpos buvo įrengtos su atsargine elektros jungtimi, buvo galimybė iš rūsio patekti į vamzdyną, o iš jo išlysti netoliese esančioje Liepų gatvėje. 1990 metų pabaigoje susitikau su tame pačiame pastate tarnavusiu Lietuvos kariuomenės Klaipėdos komendantu Ciriliu Norkumi. Jis, kaip ir aš, buvo kilęs iš Joniškio rajono, buvome pažįstami. Pasakiau jam, jog ketinu trauktis iš sovietų kariuomenės, su kuria turėjau sutartį iki 1991 metų rudens. Komendantas pasiūlė neskubėti, patikino, jog susisieks su manimi, jei reikės pajėgumų komendantūroje. Tais pačiais metais sovietų sąjunga sutiko su Lietuvos prašymu uždaryti sovietinius komisariatus, vykdžiusius šaukimą. Buvau tas paskutinis žmogus, kuris perduodant komisariato patalpas Lietuvos kariuomenei, instruktavo perimančiuosius apie pastate buvusius kabinetus, patalpų rakinimą ir kitus saugumo niuansus. 1991 metų rudenį buvo numatytas pirmasis šaukimas į Lietuvos kariuomenę. Tuomet ir paprašė manęs prisidėti prie jo organizavimo, nors aš dar oficialiai tarnavau sovietinėje armijoje. Aktyvios veiklos ten nebevykdžiau, bet vis tiek sutartis buvo iki 1991 metų rudens. Keletą mėnesių be atlygio padėjau įsisavinti šaukimo procedūrų niuansus, supažindinau su galimais sunkumais, iššūkiais. Pirmojo šaukimo procedūros beveik nesiskyrė nuo sovietinio šaukimo. Patalpos buvo tos pačios Vytauto g., medicinos personalas taip pat panašios sudėties. Šaukimo procedūras vykdėme turėdami vieną paskolintą kompiuterį, o šaukimo lapelius rašydavome ranka. Medicininiai reikalavimai šaukiamiems į Lietuvos kariuomenę buvo labai aukšti, sakyčiau net per aukšti. Palyginus su sovietinės armijos šaukimu, tai Lietuvos kriterijai privalomosios pradinės karo tarnybos kariams buvo, kaip atitikmuo sovietų jūrų pėstininkams – tai yra elitiniams kariams. Spėju, jog tokios griežtos atrankos pavyzdys buvo nukopijuotas nuo tuometinės Vidaus reikalų ministerijos. Ir šiandien vykdoma mūsų privalomosios pradinės karo tarnybos karių medicininė patikra sakyčiau yra per griežta. Per daug lengvai nurašome arba neleidžiame atlikti tarnybos asmenims, kurie nėra tobulos sveikatos būklės. Yra kariuomenėje vietų, kur ir su sveikatos bėdomis gali būti naudingas savo šaliai. Jei gerai pamenu buvo apie 90 privalomosios pradinės karo tarnybos karių iš Klaipėdos, kurie buvo pirmieji pašaukti į Lietuvos kariuomenę. Dalis jų buvo ideologiniai Lietuvos patriotai, tiesa, kaip ir sovietmečiu, taip ir tą kartą nemaža dalis būsimų karių atvyko neblaivūs, su savimi turėjo gausybę draudžiamų daiktų, nors buvo supažindinti, ką galima turėti ir ko imti nederėtų. Atvykę žurnalistai fotografavo tuos kalnus alkoholio butelių ir kitų neleistinų daiktų. Iš Klaipėdos su autobusais vykome į Visaginą. Viena tokia kelionė su privalomosios pradinės karo tarnybos kariais netikėtai baigėsi likus 15 km iki Visagino - sugedo mūsų autobusas. Išlipęs iš transporto priemonės pamačiau laukuose dirbantį traktorių. Sumaniau paprašyti pagalbos, bet nuėjęs iki traktoriaus nusistebėjau, jog jis važiuoja be vairuotojo. Priėjau dar arčiau, ėmiau mojuoti ranka, traktorius sustojo ir tada tik pastebėjau, jog už vairo vis gi sėdi žmogus – kokių 11 metų berniukas. Paprašiau jo patempti mūsų autobusą. Jis teigė be tėvo žinios negalintis to padaryti. Tuomet su tuo traktoriumi nuvažiavome į berniuko namus. Jaunuolio tėvas sutiko mums pagelbėti, o aš jo pasinaudodamas proga paklausiau, kodėl vaikas ne mokykloje? Tėvas teigė, jog vaikas rašyti ir skaityti moka , o šeima turi daug dirbamos žemės, tad reikalingos pagalbinės rankos. Mane tai labai nustebino. Tėvukas dar bandė mums pagelbėti, bet pasirodo autobuso variklio stūmoklis buvo iššokęs iš savo vietos, tad likusį kelią, 15 kilometrų, įveikėme pėsčiomis. Vėliau kartą teko privalomosios pradinės karo tarnybos karius parvežti iš Vilniaus į Dragūnų batalioną. Sėdėjo autobuse apie 20 jaunuolių, kurie lietuvių kalbos nesuprato. Pasirodo jie buvo kitataučiai Lietuvos piliečiai. Dragūnuose jie išmoko ne tik karybos pagrindų, bet ir mūsų kalbą. Po metų Klaipėdoje buvo organizuotas šaukimo į kariuomenę seminaras visai Lietuvos kariuomenei. Teko man pasakoti suvažiavusiems, kaip vyksta visas šaukimo procesas. Nuo žmogaus duomenų atsiradimo apskaitoje iki momento, kai tas žmogus jau vilki kario uniformą.
Kaip jautėtės oficialiai dar tarnaudamas sovietų armijoje, bet tuo pat metu padėdamas mūsų kariuomenei perprasti šaukimo procedūras?
Ir dabar dar yra tas nemalonus jausmas...Žinote per sausio kruvinuosius įvykius aš dar oficialiai tarnavau sovietų kariuomenėje. Tomis paromis buvau savo gimtinėje, Joniškyje. Buvo vaikų atostogos. Su patėviu ir dauguma miesto gyventojų ėjome visi kartu prie savivaldybės. Supratau, jog rizikuoju taip elgdamasis, nes rusai galėjo už tai mane nubausti. Aš ir Vilniuje, kai buvo deginami laužai 1990 m sausio mėnesį, labai norėjau būti su visais, bet pasakiau sau, jog neturiu moralinės teisės ten stovėti, nes vis gi dar oficialiai tarnavau sovietų kariuomenėje. Ir dabar taip pat galvoju, jog neturėjau tuomet teisės būti sostinėje kartu su kitais Lietuvos gynėjais, nes buvau kitoje pusėje... nieko blogo nedariau, bet vis tiek buvau kitoje pusėje. Noro prisijungti prie valstybinių pastatų gynybos buvo daug, bet tuo pat metu buvo ir aiškus supratimas, jog morališkai aš negaliu tapatintis su ten stovėjusiais žmonėmis. Iš kitos pusės, Lietuvos kariuomenės atsikūrimas buvo kiek panašus į 1918 metų Lietuvos ginkluotųjų pajėgų kūrimąsi, kai idėjomis, kaip ginti mūsų šalį, kaip kurti kariuomenę dalijosi iš rusijos armijos grįžę lietuviai karininkai.
Pastaraisiais metais vis garsiau kalbama apie visuotinį šaukimą į Lietuvos kariuomenę. Kaip manote, ar mums jo reikia?
Ginti savo šalį privalo mokėti visi piliečiai. Moterys taip pat turėtų mokėti elgtis su ginklu. Mums geras pavyzdys yra Izraelis ir ten vykdomas visuotinis šaukimas. Turime stengtis, jog karinio konflikto atveju lietuviai ieškotų kelių grįžti iš darbų, atostogų užsienyje ir stotų ginti savo šalį, o ne mokytųsi susidėti išvykimo krepšį ir ieškotų būdų sprukti iš Lietuvos. Kalbant apie privalomosios tarnybos trukmę, devyni mėnesiai yra pats tas. Sutrumpinimas iki 6 mėnesių nesu tikras ar gera idėja. Mano manymu valstybė – tai visų pirma aš pats, mano šeima. Ją gindamas, ginu ir savo šalį. Po to jau visi tokie patriotiški individai sujungiami į visumą – ir gauname bendrą valstybės gynybą. Turime išmokti ir paprastose gyvenimiškose situacijose padėti į avariją patekusiems žmonėms, o ne nuvažiuoti savo keliais. Pamačius muštynes ne filmuoti jas, o padėti atkurti viešąją tvarką. Ilgai gyvenome puikiomis sąlygomis: kelionės į šiltus kraštus, po keletą mašinų vienoje šeimoje, maistas atkeliauja pas mus iš viso pasaulio. Įpratome prie saugaus gyvenimo, bet turime prisiminti, jog mūsų kaimynas už tvoros stovi su lazda ir jis su lazda buvo visada. Išeidami iš namų mes užrakiname duris, garažo vartus, automobilį mes taip pat rakiname. Lygiai taip pat privalome turėti supratimą, jog savo šalį reikia saugoti.
Po etapo Lietuvos kariuomenės komendantūroje tarnybą tęsėte Savanoriškoje krašto apsaugos tarnyboje (SKAT), kuri šiandien vadinama Krašto apsaugos savanorių pajėgomis (KASP). Kaip prasidėjo Jūsų pažintis su savanoriais?
Dar tarnaudamas Klaipėdos komendantūroje susidurdavau su SKAT atstovais. Vyko šioks toks konkuravimas dėl Lietuvos jaunuolių. 1991 metais mūsų šalyje supratimas apie privalomosios pradinės karo tarnybos karių tarnybą buvo sovietinis, neigiamas, o SKAT buvo populiaresnis, apie savanorius buvo geriau atsiliepiama, tad kai reikėdavo surinkti jaunuolius į privalomąją tarnybą dalis jų jau būdavo SKAT gretose arba bandydavo ten patekti. Ateidavo pas mus SKAT atstovai ir sakydavo, jog Jūs šaukiate jau pas mus tarnaujančius savanorius, bandydavo juos išsukti iš privalomosios tarnybos. Kadangi tuomet dar šaukdavome nedidelius kiekius žmonių, tai pavykdavo išspręsti šias problemas – tiek mums surinkti reikiamą kiekį asmenų privalomajai pradinei karo tarnybai, tiek SKAT atstovams prisikviesti savanorių į savo gretas. Vėliau SKAT ir Komendantūrą sujungė į vieną darinį. Pamenu 1993 m. buvo viena nemaloni situacija su SKAT atstovais, kai vyriausybė nutarė iš savanorių surinkti ginklus ir juos laikyti tam skirtose patalpose. Kartą man atliekant budėtojo pareigas komendantūros pastate Vytauto gatvėje atėjo vienas savanoris atsakingas už ginklus ir sako: dabar atidarysi ginklinės duris, duosi šautuvus ir nuveši mane iki Kauno. Tuo metu pastebėjau, kaip prie pastato ėmė būriuotis civiliais rūbais apsirengę asmenys. Jų buvo apie dvidešimt, kai bendravau su tuo savanoriu. Apėmė nerimas ir išgąstis. Tada pagalvojau, jog blogiausiu atveju mane jie suriš, pateks į patalpas, bet svarbiausia buvo neatidaryti ginklinės. Mano atsakymas tam savanoriui buvo neigiamas ir pasiūliau viską išsiaiškinti bendraujant ramiai. Pavyko, galiausiai žmonių būrelis išsiskirstė ir situacija nurimo.
SKAT gretose Jūsų tarnyba vienu metu buvo susijusi su logistika. Su kokiais iššūkiais susidurdavo mūsų savanoriai Jūsų kuruojamoje srityje?
Kurį laiką buvau SKAT užnugario skyriaus viršininku. Tiesą sakant nepatiko man ši sritis, nes aprūpinti karius tais laikais buvo sudėtinga, neturėjome daug lėšų viskam ką norėjome įsigyti. Reikdavo nuolat važiuoti ir prašyti. Iš vienos pusės jau turėjome savo kariuomenę, didžiavomės ja, bet finansinis nepriteklius parodydavo, jog dar daug kur turime patobulėti. Pamenu važiuodavau į Klaipėdos mėsos kombinatą ir prašydavau konservų kariams. Įmonės vadovai sakydavo, jog tokių kaip aš atvyksta po keletą per dieną ir visi nori nemokamai ar su didele nuolaida ką nors gauti. Nežinodavau, ką jam ir atsakyti, nesmagu būdavo. Savanoriai papildomai uždarbiaudavo saugodami privačių verslų teritorijas – taip būdavo gaunamos vadinamosios specialiosios lėšos. Tam kiekviena kuopa net turėjo atskiras sąskaitas. Taip pat lydėdavome ir saugodavome pinigų pervežimo operacijas. Keletą kartų esu dalyvavęs Klaipėdos švietimo įstaigoms skirtų pinigų transportavimo procese. Kartą paklausiau vienos buhalterės, kiek aš čia pinigų atvežiau, nes buvo sunkūs dideli krepšiai. Mokytoja padėkojo už atvežtus 2 milijonus litų. Nors tuo metu ir buvo jau aktyvūs nusikalstamo pasaulio atstovai, bet didelių konfliktų Klaipėdoje vykdant objektų apsaugą su jais nebūdavo, nes mano manymu jie arba gerbė Lietuvos kariuomenę, arba bijojo jos.
Karas Ukrainoje vyksta jau penktus metus. Ar sekate naujienas iš fronto?
Kai rusai užėmė Krymą, aš taip jautriai nereagavau, kaip 2022 – aisiais prasidėjus plataus masto karui. Pusę metų negalėjau suprasti, kaip taip gali būti.. Negalėjau suprasti pasaulio reakcijos į šią invaziją, negalėjau suprasti, kodėl tokia menka pagalba Ukrainai. Skaitau naujienas, žiūriu tinklalaides apie karą Ukrainoje. Dėmesys šiam konfliktui pamažu slūgsta. Mano žentas yra ukrainietis, jo dukra gyvena Charkivo mieste. Su ja telefonu bendrauja mano dukra. Ji pastebi, jog ten gyvenantys artimieji nebe taip jaudinasi, kaip anksčiau. Priprato prie pavojaus žmonės. Per savo gyvenimą esu matęs daug skirtingų tautų žmonių, galiu jums drąsiai pasakyti, jog ukrainiečiai niekada nepasiduos. Manau mes turėtume labiau perimti ukrainiečių patirtį. Mokintis iš svetimų klaidų yra geriau nei iš savų. Reikia gebėti išklausyti ir tuos, kurie kariavo Ukrainoje ir grįžę į Lietuvą pasakoja emocingas kalbas apie gynybą. Galvoju, jog ne visada jų patarimai tinka mūsų kariuomenei, bet nesiklausyti, nesimokyti ar ignoruoti mes neturime prabangos. Mano vienas jaunas giminaitis važiavo į Ukrainą kariauti su okupantais. Sunku ten jam buvo, grįžo namo po pusmečio.
Kaip turėtume ugdyti jauną žmogų, kad jis suaugęs taptų pilietišku, patriotišku ir penktos kolonos apgaulingomis vilionėmis nesusižavėtų? Kaip turime elgtis, jog šalies gynyba būtų savaime suprantama ir jaunam žmogui?
Man labai nepatinka, kai šeimoje jaunam žmogui yra sakoma „mūsų laikas tai taip būdavo“. Negalime mes vyresnieji, taip sakyti savo vaikams. Jie dabar gyvena, jie kuria dabar savo gyvenimą ir nurodinėti jiems mes neturėtume. Jei paklausia, paprašo patarimo, tuomet viskas gerai, bet savo ruožtu imti ir aiškinti, kaip turi būti mes neturėtume. Jauno žmogaus ruošimas ginti valstybę turėtų prasidėti namuose ir darželyje. Iš pradžių mažam žmogui reikia leisti prisiliesti prie kario, jo ginklo. Vėliau turime vaikams aiškinti ne tik apie gynybą, bet ir apie tai, kaip ta valstybė funkcionuoja, iš kieno pinigų susidaro pašalpų krepšeliai, kodėl privalu mokėti mokesčius. Reikia suteikti žmogui pakankamai informacijos, kad jis susivoktų ir norėtų ginti savo turtą, šeimą, šalį. Džiaugiuosi jog mano sūnus daug metų praleido KASP gretose, o anūkas jau tarnauja profesinėje karo tarnyboje.
Ką patartumėte profesinę karo tarnybą baigiantiems ir jau apie išėjimą į atsargą galvojantiems žmonėms?
Dažniausiai į atsargą išeina ilgus metus pratarnavę asmenys, kurie tarnyboje turėjo pavaldinių ir buvo aukštesni ar žemesni vadai. Likus 2-3 metams iki išėjimo į atsargą, rekomenduočiau pagalvoti apie mokslus, pabandyti savanoriauti – padirbti su civiliais darbinėje „horizontalios hierarchijos“ aplinkoje, kai visi lygūs ir ieško geriausio sprendimo kartu, o ne tai, kaip anksčiau – įsakei ir prižiūri, kad viskas vyktų pagal tavo sumanymą. Nesvarbu kokio lygmens buvai vadas, tu buvai įpratęs turėti pavaldinių, kurie vykdo tavo nurodymus. Civiliame gyvenime žmogui su tokiais susiformavusiais įpročiais gali būti netikėta, jog vietoje „klausau tamsta“, būsite pasiųstas toli, toli. Tenka išmokti kitaip bendrauti. Man regis aš taip ir nesugebėjau „persilaužti“, dėl to po kariuomenės ir nedirbau daug civilinio darbo. Kariuomenėje nebuvau tas, kuris daug įsakinėja, bet visada būdavau tikras, jog gal vėliau, gal ne taip gerai, bet sutarti dalykai bus padaryti, o civiliniame darbe jie gali būti paprasčiausiai neatlikti ir viskas. Turiu buvusių kolegų, kurie po etapo kariuomenėje išsilaikė vilkikui vairuoti reikalingas teises ir važinėja po Europą, kiti baigė mokslus ir dėsto jaunimui tokioje srityje, kuri tam atsargos kariui prieš metus buvo visiškai nežinoma ir nesuprantama.
Kuom užsiėmėte Jūs po tarnybos Lietuvos kariuomenėje ir kaip leidžiate laiką pastaruoju metu?
Likus trejiems metams iki išėjimo į atsargą, ėmiau mąstyti, ką aš darysiu po kariuomenės, ką aš iš tikro moku, buvo jaučiamas šioks toks nerimas. Taip susiklostė aplinkybės, jog išėjęs į atsargą aš jau kitą dieną sėdėjau toje pačioje kėdėje, tik vietoje uniformos buvau su civiline apranga. Įsidarbinau, kaip valstybės tarnautojas, vėliau patapau darbo sutartininku. Po to išėjau iš kariuomenės galutinai, nusipirkome būstą, tvarkiau, remontavau jį kokius metus. Vasaromis dabar laiką leidžiu prie namų, sode pasidarbuoju, o žiemos metu sudarinėju savo giminės genealoginį medį. Ties pastaruoju užsiėmimu dirbu jau 12 metų, suradau apie 1600 asmenų. Taip pat lankau baseiną ir trečiojo amžiaus universitetą. Mano laikas dabar eina lėtai ir ramiai. Nuskrendame aplankyti užsienyje gyvenančio sūnaus, dabar ruošiamės kelionei į Vieną, planuojame pasivaikščioti po kalėdinę mugę.
Ačiū už pokalbį.
Klaipėdos karininkų ramovės informacija
