Klaipėdos įgulos Karininkų ramovė tęsia interviu ciklą „Patirčių dalybos“. Kalbiname atsargos, dimisijos karius, domimės, kuo gyvos jų mintys šiuo metu, kaip jų akimis dabar atrodo mūsų šalies gynyba.
Šį kartą kelsimės į šiaurės Lietuvą. Prisiminsime, kaip šiuose kraštuose kūrėsi pirmosios savanorių rinktinės ir pabendrausime apie sovietinio mentaliteto likučius mūsų kariuomenėje, jos atsikūrimo pradžioje. Kalbiname Aukščiausiosios Tarybos gynėją, vieną pirmųjų savanorių šalyje, buvusį Mažeikių komendantą ir keleto savanorių rinktinių vadą ats. kpt Vytautą Giniotą.
Melioratorius, imtynių treneris ar karininkas? Kuom pagal pirminį sumanymą turėjo tapti Vytautas Giniotas?
Mano tėvas dirbo melioratoriumi, tai ir aš galvojau tokią specialybę pasirinkti. Baigęs 8 klases įstojau į Panevėžio Hidromelioracijos technikumo mokyklą. Po pas tėvus praleistų savaitgalių kaime, vykdavau į mokslus Panevėžyje su keliais namiškių įduotais rubliais ir suruoštu maistu pragyvenimui. Vietiniai banditėliai laukdavo tokių kaip aš jau prie pat autobusų stoties, atimdavo ir maistą, ir pinigus. Jei iš autobuso išlipdavome dar neprivažiavus stoties, tai mūsų laukdavo prie studentų bendrabučio durų. Nepatiko man tai, tad nutariau lankyti imtynių treniruotes. Šią sporto šaką lankė ir Panevėžio banditai. Susipažinau su jais, o pusmetį palankius imtynes pinigų ir maisto atiduoti niekam nebereikėjo. Kadangi mokslo metų eigoje dažnai sportuodavau, žinių apie melioracijos darbus daug neįgijau. 1979 m. baigęs mokslus gavau paskyrimą dirbti Kelmės melioracijoje. Nepatiko man ten, nes daugelis dirbusių mėgo išgerti. Laimei, gavau pasiūlymą tapti imtynių treneriu. Turėjau savo jaunuolių grupę, treniravau juos pats būdamas vos 19 metų. Kartą važiavome į varžybas Utenoje. Mano auklėtiniai įsibrovė į vienos mokyklos šokius. Atvyko milicija, visus išvežė į komisariatą, teko eiti tartis, jog paleistų prisidirbusius imtynininkus.
Kaip pavyko išsisukti nuo karinės tarnybos sovietų gretose?
Nenorėdamas atlikti tarnybos sovietų kariuomenėje įstojau į Šiaulių pedagoginį institutą. Jį baigęs ėmiau dirbti fizinio lavinimo mokytoju vienoje kaimo mokykloje Akmenės rajone prie Latvijos sienos. Tuo metu buvo tokia tvarka, jog mažuose miesteliuose ir kaimuose dirbantys pedagogai į tarnybą nebuvo šaukiami. Vėliau gavau direktoriaus pareigas kitoje nedidelėje mokykloje. Po to vėl grįžau į mokytojo poziciją ir pedagoginį darbą dirbau iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
Ir tuomet prasidėjo tarnyba atsikuriančioje Lietuvos kariuomenėje?
Ne visai taip. Iš pradžių, 1990 m., patapau pasieniečiu. Taip savo kario kelią pradėjo nemažai lietuvių. Toje pačioje Akmenės pasienio užkardoje tarnavau su buvusiu Lietuvos kariuomenės vadu gen. Valdemaru Rupšiu. Pačioje pradžioje nebuvo lengva, atlyginimas nuo 250 rublių už pedagogo darbą sumažėjo iki pasieniečiui skiriamų 170 rublių. Be to tekdavo susidurti su tuo metu mūsų pasienyje siautėjusiais sovietų OMON (ypatingosios paskirties milicininkų būrys) pareigūnais. Atvykdavo jie mūsų ar kolegų kituose pasienio postuose pagąsdinti, pasimušti. Vieną man priskirtą pasienio postą jie buvo padegę. Kadangi aš vis dar laisvu nuo tarnybos metu treniruodavau imtynininkus, susipažinau su vieno savo auklėtinio tėvu. Jis buvo generolas ir tarnavo Rygos OMON pajėgose. Juokais jo paprašiau, kad praneštų man, kai vyks į pasienį mūsų mušti. Jis patikino, kad nevažiuos į man priklausančius pasienio postus. Jis vykdavo pas latvių muitininkus, juos šiurpindavo. 1991 metais išvykau į Kauno karininkų mokyklą, reikėjo įgyti karinį parengtumą. Tuomet prasidėjo kruvinieji sausio įvykiai, tad užuot sėdus prie knygų, sėdau į autobusą vežusį norinčius ginti valstybinius pastatus nuo okupantų šturmo. Iš karininkų kursų mūsų buvo atvykę apie 80 kursantų, tiesa, prasidėjus neramumams pusė jų išsilakstė, pabėgo. Aukščiausiosios Tarybos pastate davėme kario savanorio priesaiką. Man buvo paskirta prižiūrėti vieno tualeto langą, pro kurį įtarėme galėjo patekti nekviesti svečiai. Nuslūgus įtampai Vilniuje grįžome į Kauno karininkų mokyklą pasiimti reikiamų daiktų. Ją jau buvo užėmę sovietų kariai. Budėti pastato viduje palikti sovietų kareivėliai užsikūrė koridoriuje laužą ir ramiai sėdėjo. Pabendravome su tais kariais, užėjome į savo patalpas – viskas išplėšta, asmeniniai daiktai pavogti.
Grįžote ir baigėte Kauno karininkų mokyklą, Jums buvo suteiktas karininko laipsnis ir paskirta nauja tarnybos vieta?
Po karininkų kursų tęsiau tarnybą pasieniečių gretose. Buvau paskirtas į Mažeikių pasienio užkardą. Netrukus gavau pareigas Mažeikių komendantūroje. Po to Lietuvos kariuomenėje įvyko reformos, tad buvau paskirtas į naujai suformuotą Mažeikių RTGŠ (rajono teritorinės gynybos štabas). Savanoriai kariai iki 1998 m. negaudavo atlygio už tarnybą, maistą nešdavosi iš namų, vėliau tik atsirado atlyginimai, kompensacijos už išsinuomotą būstą, tad pradžioje savanorių pajėgos finansiškai išsilaikydavo saugodamos privačius objektus, parduotuves nuo vagių. 1993 metais net gi buvo suplanuota, jog savanoriai saugos Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą. Vėliau kariuomenė šį sumanymą atšaukė motyvuodama, jog objektas per daug aktualus nusikaltėliams, tad tuomet buvo neabejota, jog įvyks ginkluotas susidūrimas tarp savanorių ir banditų. Pabijota aukų ir sumanymo atsisakyta. Tiesa, kartais į mus pagalbos kreipdavosi perdirbimo gamyklos apsaugos vadovai prašydami surasti miške paslėptus iš gamyklos pavogtus produktus. Surinkdavau savanorius ir keliaudavome į žvalgybą miške. Vėliau sužinojau, jog pats apsaugos vadas vogė iš ten. Žmogus užsidirbo iš papildomos veiklos tiek, kad pasistatė viešbutį. Laikmetis buvo toks, jog vagystės vykdavo atvirai. Mažeikiai tuo metu klestėjo, mieste daugėjo milijonierių. Pasieniečiai ir policija būdavo vaišinami gamykloje nemokamai benzinu, kad tam tikrų dalykų nematytų ir negirdėtų. Tik pasikeitus Mažeikių naftos savininkams situacija kardinaliai pasikeitė. 1999 m. atvykę naujieji investuotojai iš JAV atleido dalį darbuotojų ir įsivyravo tvarka, o aš panašiu laikotarpiu buvau išsiųstas į vadų kursus Vroclavo karo mokykloje. Nors Lenkija jau buvo įstojusi į NATO, kultūra ir atmosfera priminė sovietmetį. Lenkų dėstytojai visi buvo baigę karo mokyklas Rusijoje, daugelis jų nuolat mėgavosi alkoholiu. Pavyzdžiui, per topografijos užsiėmimus vieni iš karto imdavo kurti laužą pasisėdėjimui, kiti dar bandydavo kiek papasakoti apie topografijos pagrindus, bet netrukus visi jau sėdėdavome prie laužo ir alkoholio butelių, bei klausydavomės anekdotų. Pasibaigus topografijos paskaitai, visi „šilti“ eidavome į mokyklą, į kitą užsiėmimą. Per pertraukas tarp paskaitų, dėstytojai savo kabinetuose pasipilstydavo alkoholio, o kursantai rūkydavo mokyklos koridoriuose ir vargo nematydavo. Mes, lietuviai, nesutardavome su lenkais. Jie tokie „mandresni“ gal kiek buvo už mus. Mes juos paerzindavome rodydami senus žemėlapius, kur Lietuva nuo Baltijos iki Juodosios jūros pavaizduota. O jie mums sakydavo, kad mes, lenkai, jus žegnotis išmokėme.
Grįžęs iš Lenkijos ėjote Mažeikių RTGŠ viršininko pareigas, bet netrukus teko atsisveikinti su Mažeikiais. Kas nutiko?
Po kursų grįžus į tarnybą, 2000 – aisiais, Mažeikiuose buvau paskirtas RTGŠ vadu. Mums čia gerai sekėsi verbuoti savanorius. Mažeikiuose suformavome tris savanorių kuopas. Šaukimo į privalomąją tarnybą metu surinkdavome reikiamą skaičių jaunuolių. Viskas Mažeikiuose sekėsi gerai, tik aš nemėgau išgėrusių tarnyboje, kovodavau su tuo, dėl to nebuvau labai mėgiamas kolegų. Kartą gavau informacijos, jog esu sekamas STT pareigūnų. Buvo surežisuota situacija, kai jaunuolis neva nenorėjęs atlikti tarnybos Lietuvos kariuomenėje įdavė man pinigų. Tiesa ta, jog tas jaunuolis buvo užverbuotas, paprastai kalbant jis dirbo su STT pareigūnais. Viskas buvo suplanuota. Padarė kratą mano kabinete, buvau surakintas antrankiais, nufilmuotas. Iškeltos dvi baudžiamosios bylos: dėl neteisėto šaudmenų laikymo ir kyšio paėmimo. Galėjo būti ir dar viena byla, nes kratos metu mano kabinete buvo plastikinė talpa pilna samanės. Mes turėjome kitą dieną važiuoti švęsti „Mindauginių“ prie ežero, kažkas atnešęs padėjo tą gėrimą mano kabinete. Jau maniau gausiu dar vieną straipsnį prie baudžiamosios bylos, laimei pareigūnams paklausus kas čia per skystis – pasakiau vanduo, o jie net netikrino. Netekau pareigų, bet kreipiausi į teismą, nes nesutikau su tokiu nuosprendžiu. Vyko teismai, laimėjau visus tris. Paskutinis teisėjas išaiškino, jog toks STT būdas rinkti ikiteisminę medžiagą yra neteisėtas. Vėliau jau man buvo priteista finansinė kompensacija už neteisingus kaltinimus. Gavau labai įdomios gyvenimiškos patirties, susipažinau su teismine sistema.
Jus gražino į buvusias pareigas Mažeikių RTGŠ?
Ne, Mažeikiuose manęs jau nebelaukė. Po šių visų vargų mane paskyrė į Anykščių savanorių pajėgas. Čia vėl tekdavo susidurti su alkoholio vartojimo tarnybos metu problema. Kartą važiavome į šaudymo pratybas, kol nuvykome į vietą, 20 procentų karių buvo girti. Tekdavo ne visiems leisti pasitikrinti rankos taiklumą. Nemalonus jausmas apimdavo, kai nuvykęs pasižiūrėti bet kokių kitų pratybų matydavau išgėrusius karius. Kartą gavau skambutį iš policijos, jog sulaikyti savanoriai kariai. Nuvykau į komisariatą ir sužinojau, jog kariai įėję į parduotuvę su ginklais ėmė žmones gąsdinti. Subėgę kaimo gyventojai atėmė iš jų ginklus ir iškvietė policiją. Sutariau su policijos viršininku, jog mainais į AK-47 šaudmenis, savanoriai bus paleisti į laisvę. Susisodinau iš areštinės paleistus karius ir vykome atgal į štabą, kai pakeliui išgirdome ginklų šūvius. Nuvažiavę į vietą, iš kur sklido šūvių garsai, pamatėme, kad čia kiti jau savanoriai padauginę alkoholio kartu su kuopos vadu šaudo į nusipirktus rusų kareivių šalmus ir taip neva treniruojasi. Išrikiavau juos visus, daug girtų jų tarpe buvo, net pagalvojau, jog gali ir mane nušauti. Pasakiau, jog pratybos baigtos, radau keletą protingesnių vaikinų, liepiau jiems surinkti ginklus. Tiesa, mašina su sukrautais ginklais ir be vairuotojo kažkaip atsidūrė prie Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos. Vėliau transportas su amunicija grįžo į štabą. Informavau aukštesnius vadus apie buvusią situaciją – gavau pats papeikimą, jog neva nesusitvarkiau. Toks buvo metas, laikotarpis.. savanorių kuopų vadai buvo pakviesti iš gatvės, tad drausmės ir atsakomybės ne visi turėjo pakankamai. Vėliau kuopos vadais patapo karo akademijas baigę žmonės, tad situacija stipriai keitėsi į gerąją pusę. Tiesa, ir tinkamas išsilavinimas ne visada garantuoja sėkmę. Teko sutikti puikiai angliškai kalbančių, protingų karininkų, baigusių akademiją. Per rimtesnes pratybas kai kurie jų po vos poros bemiegių naktų patapdavo nebenaudingi, nebegalėdavo atlikti savo funkcijų taip, kaip pridera. Stresinės situacijos išgrynina, kas yra kas. Tokiose situacijose nesuvaidinsi, neapgausi.
Po etapo Anykščiuose dar tarnavote savanorių pajėgose Utenoje, Joniškyje ir tuomet išėjote į atsargą. Kokia veikla užsiėmėte tada ir kas vyksta Jūsų gyvenime pastaruoju metu?
Išėjęs į atsargą išvykau darbuotis į Norvegiją. Į šią šalį važinėjau 18 metų. Dabar dar nuvažiuoju kartais, turiu ten draugų, yra kur gyventi. Išėjęs į atsargą atgaivinau savo paties įkurtą imtynių klubą.
Ką galite pasakyti apie Jūsų klubą lankančius sportininkus ir apskritai Lietuvos jaunimą? Ar mūsų jaunoji karta turi patriotiškumo, pilietiškumo?
Mano imtynių klube sportuoja lietuviai, rusai, baltarusiai, ukrainiečiai. Beveik visi vaikai per pusmetį išmoko lietuviškai kalbėti, o štai jų tėvai dažniausiai nemoka ir nenori mokytis mūsų kalbos. „Kai man reikia kokios tai paslaugos lietuvių kalba, aš siunčiu savo sūnų“ – taip išgirstu sakant kai kuriuos sportininkų tėvus. Jie dirba Lietuvoje, bet jų bendradarbiai patys su jais noriai bendrauja rusiškai, tad nebelieka motyvo atvykėliams mokytis mūsų kalbos. Ir tikrai daug kur pastebiu, jog jei yra būrelis lietuvių ir prie jo prisijungia rusakalbis asmuo, visi solidarizuojasi ir ima kalbėti rusiškai. Kai bendrauju su imigrantais iš Rusijos ar Baltarusijos ir kalba pasisuka apie politiką, rinkimus pastebiu, jog jie nuoširdžiai netiki ne tik savo gimtosios šalies, bet ir Lietuvoje vykstančiais rinkimais, jų skaidrumu. Juos daugiausiai domina tik buitiniai dalykai ir atlyginimas. Aš, kai nuvykstu į Norvegiją, klausinėju vietinių, apie valstybės gyvavimą, politinius pokyčius, naujus įstatymus, o į Lietuvą atvykę rusakalbiai asmenys to net nenori žinoti, jiems neįdomu. Pas mane atvykstantys ukrainiečių vaikai turi gerų, sportininkams tinkamų savybių. Turėjau progą ir su norvegų jaunimu padirbėti. Jie yra kiek išlepę. Prie sunkesnių darbų pratinami palengva. Turėjau jauną norvegą padėjėją. Tinkamai atlikti darbus aš jį motyvuodavau atsispaudimų pagalba. Nepadarei, ką reikėjo – darai atsispaudimus. Vėliau atėjo jaunuolio tėvas, pasakė, kad sūnus negali daryti atsispaudimų, atsilenkimų...jis už neatliktus darbus atsiskaitys plaudamas ofiso kambarį. Lietuvių vaikai dažniausiai atvedami į treniruotes, kad turėtų užsiėmimą po pamokų. Nėra siekio atstovauti Mažeikiams, Lietuvai. Patriotiškumo nėra daug, yra noras gauti tą gražų medalį ir pasidėti jį į jų jau perkrautą spintą. Jauną žmogų reikia ugdyti šeimoje, o ne mokykloje. Mūsų švietimo sistema kurį laiką nekreipė dėmesio į patriotinį auklėjimą, tad turime dabar spragų. Šiai dienai nemažai mokyklų Lietuvoje rimtai žiūri į pilietiškumo puoselėjimą, situacija gerėja, bet didžiąją dalį tokio auklėjimo turi atlikti patys tėvai, artimiausia vaiko aplinka. Dar kitas pastebėjimas.. labai nesmagu būna, kai vykstant sportininkų varžyboms mokykloje, salėje nesimato nei vienos Lietuvos vėliavos, o prieš startą neskamba mūsų himnas. Taip neturėtų būti.
Ar stebite karo Ukrainoje įvykius? Kaip Jums dabar žiūrint iš šono atrodo mūsų šalies pasirengimas gintis nuo agresorių?
Reikia tikėtis, jog Rusija žlugs. Tai yra vienintelis kelias į taiką. Reikia suprasti, jog Putinas negali sudaryti taikos susitarimo su Ukraina, nes jau kitą dieną po to būtų „nuimtas“, pašalintas ar kitu būdu netektų valdžios. Siekiant karo pabaigos turi įvykti reikšmingas įvykis mūšio lauke arba Rusijos visuomenėje. Natūraliai, savaime karas nesibaigs. Lieka tikėti.. Nepamirškime, jog mums ėmus garsiai visiems kalbėti apie nepriklausomą Lietuvą, Europoje ir už Atlanto niekas netikėjo, kad mums pavyks. Net gi buvome skatinami neišsišokti, laikytis rimties, neprovokuoti rusų. Tikėjimo mūsų sėkme nebuvo, bet štai esame laisvi ir nepriklausomi, nes patys tikėjome, stengėmės, siekėme. Agresijos prieš Lietuvą atveju mūsų visuomenė susivienytų, o ne susiskaldytų. Tuos, kurie mūsų šaliai nepadėtų, mes gi jau žinome iš įvairių akcijų, piketų, balsavimų už prorusiškus politikus. Likę žmonės, net nesutardami kitais įvairiais klausimais, gindami savo šalį susivienytų.
Rekomenduokite prašau Jūsų skaitytą knygą.
Carl Gustaf Emil Mannerheim „Žmogus įveikęs Rusiją. Legendinio maršalo atsiminimai“. Tai yra garsiojo Suomijos kariuomenės vado autobiografija. Knygoje pateikta analizė, kodėl Lietuva sovietams pasidavė be šūvio, o Suomija kovojo dėl savo nepriklausomybės.
