Pasikeitus krašto apsaugos sistemos vadovybei tikimasi tam tikrų pokyčių įgyvendinant gynybos politiką, transformuojant Lietuvos kariuomenę. Ekonomikos sunkmetis lėmė mažesnį sistemos finansavimą. Apie galimus pokyčius ir ateities perspektyvas kalbamės su krašto apsaugos ministrės patarėju, buvusiu kariuomenės vadu ats. gen. mjr. Jonu Kronkaičiu.
Ilgą laiką Lietuvos kariuomenė ir krašto apsaugos sistema apskritai yra permainų kelyje. Kur pasuks kariuomenės transformacija po sistemos vadovybės pasikeitimo?
Esu tik patarėjas, aš nepasuksiu kariuomenės jokia kryptimi, remdamasis savo patirtimi, patarsiu krašto apsaugos ministrei, ką, mano nuomone, reikėtų daryti, o ji priims sprendimus.
Kariuomenė transformuojama nuolatos, prisitaikant prie esamų aplinkybių, tai yra visiškai natūralus procesas. Kariuomenė turi keistis, kai keičiasi technologijos, grėsmės, turimi resursai, kai jų neužtenka pasiekti reikiamus tikslus ir tenka ieškoti kitų priemonių. Tai ir lemia, kokia kryptimi kariuomenė vystysis ateityje.
Integruojant Lietuvos gynybinius pajėgumus į euroatlantines struktūras įvyko nemažai permainų mūsų kariuomenėje, buvo pasukta profesinės kariuomenės keliu, atsisakyta tam tikrų teritorinės gynybos principų, kariuomenė tapo mažesnė. Ar šios tendencijos bus tęsiamos, ar reformos ateityje pasuks kitu keliu?
Kariuomenės profesionalizacija, mano nuomone, įvyko labai nesėkmingai, ši reforma buvo prastai suplanuota ir kariuomenei buvo padaryta žala. Ėjimas profesinės kariuomenės keliu niekaip nesusijęs su NATO reikalavimų atitikimu, niekur nereikalaujama, kad valstybė - NATO narė - savo kariuomenę rengtų tik profesiniu pagrindu. Tai buvo padaryta labai skubiai, tik dėl politinių sumetimų. Profesinė kariuomenė nėra nei geresnė, nei prastesnė už mišrią kariuomenę. Bet kuri kariuomenė tam tikra dalimi yra profesinė, visi yra savo srities profesionalai. Paprastai karininkai, dalis karių ir tam tikri specialistai visų šalių įvairių tipų kariuomenėse yra profesionalai.
Teigti, kad Lietuva atsisakė teritorinės gynybos, yra neteisinga, nes teritorinė gynyba yra visos šalies gynybos pagrindas. Net ir NATO Generalinis sekretorius yra sakęs, kad teritorinė gynyba yra saugumo pagrindas, bet taip pat reikia turėti pajėgumus, kad galėtume būti ten, kur grėsmės kyla. Dalyvaudami tarptautinėse misijose, mes einame „kur grėsmės kyla" ir netiesiogiai giname Lietuvą. Kaip mes apginsime Lietuvą, jos konstitucinę tvarką, kaip apginsime žmones, negindami jos teritorijos. Paprastai žmonės kalbėdami apie teritorinę gynybą galvoja apie Pirmąjį pasaulinį karą, apkasų principo gynybą, tačiau šiais laikais egzistuoja visiškai kitokia teritorinė gynyba. Lietuva yra teritorija, kurią turime apginti naikindami priešą ten, kur jis yra. Ir tiek. Svarbiausia mūsų, kaip ir kiekvienos NATO valstybės, užduotis - apginti savo šalį. Mes susibūrėme į kolektyvinę gynybą tam, kad kartu galėtumėme tai lengviau ir geriau atlikti. Gaudami paramą iš NATO, galime apginti Lietuvą lengviau, tačiau turime turėti ir savo pajėgumus, kurie prireikus galėtų ginti mūsų šalies teritoriją. Kita vertus, reikia ir pajėgumų vykdyti NATO įsipareigojimus. Turime balansuoti neperlenkdami lazdos į vieną ar į kitą pusę. Negalime sakyti, kad dalyvausime tik operacijose, kuriose mūsų prašo dalyvauti NATO, tai būtų neatsakinga.
Jūs teigiate, kad Lietuvos kariuomenės perėjimas prie profesinės nebuvo atliktas tinkamai. Jūs turite omenyje, kad dėl šios reformos pablogėjo kariuomenės kokybė ar kariuomenės ir visuomenės integralumas ir kariuomenė ėmė tolti nuo visuomenės?
Visose kariuomenėse, kurios tampa profesinės, egzistuoja nutolimo nuo visuomenės problema, tačiau ne tai yra didžiausia žala. Didžiausia žala yra ta, kad po šios skubotos ir netinkamai suplanuotos reformos kariuomenėje yra apsunkintas kovinio rengimo procesas. Nebeužtenka žmonių kariuomenėje vykdyti jos normalias funkcijas, užtikrinti jos objektų apsaugą, prižiūrėti ir eksploatuoti turimą techniką. Krizės metu neturime pakankamai pinigų, kad papildomai priimtume reikalingą kiekį žmonių į profesinę karo tarnybą. Jau kuris laikas buvo žinoma, jog finansinė krizė artėja, tačiau nepaisant to, reforma buvo toliau vykdoma.
Jūsų teigimu, kad kariuomenė tapo mažesnė, tai nereiškia, kad ji tapo lankstesnė, modernesnė, mobilesnė, geresnė?
Du labai geri vyrai neapgins Lietuvos, nesvarbu kokie jie yra modernūs, gerai parengti, kokią gerą techniką jie turi. Maža kariuomenė nereiškia, kad ji gera. Nesvarbu, kokias geras statybines medžiagas tu naudoji statydamas tiltą per upę, jei jis nesiekia kito upės kranto, jis nėra tiltas, nes jis negali atlikti savo pagrindinės funkcijos. Gera kariuomenė yra tada, kai ji pajėgi įvykdyti savo svarbiausią užduotį - apginti savo šalį. Dabar svarbiausia užduotis yra atstatyti tokius pajėgumus, kokie yra būtini vertinant kariškai profesionaliai, o ne politiškai. Šiuo metu daug kas yra suardyta, nebeturime galimybės toliau efektyviai tęsti transformacijos. Ekonominiai sunkumai verčia Vyriausybę užtikrinti tik pačias svarbiausias valstybės funkcijas, socialinę apsaugą ir panašiai. Tačiau šalies gynybinis potencialas taip pat yra vienas iš valstybės prioritetų. Aš nesakau, kad artimiausiu metu mus kas nors turėtų užpulti, tačiau situacija yra tokia, kad turime išlaikyti esminius pajėgumus, išsaugoti bent tai, ką turime. Nesinori atleisti žmonių, kurie ateityje bus reikalingi, tačiau privalome treniruoti kariuomenę, o lėšų viskam jau trūksta.
Privalome išsaugoti tai, kas liko kariuomenėje geriausio. Ir aktyviai įgyvendinti, kam nereikia daug lėšų. Turime planuoti, ką galėsime padaryti, kai sąlygos bus geresnės. Turime planuoti aktyvųjį rezervą, kuris yra labai stipriai sumažintas, organizuoti mobilizacinį rezervą, sukurti jo struktūrą.
Ar šauktinių Lietuvos kariuomenėje atsisakyta visam laikui?
Viskas priklausys nuo Konstitucinio teismo sprendimo, jei bus pripažinta, kad šauktinių buvo atsisakyta neteisėtai, privalėsime grįžti prie tos sistemos. Tačiau tai daug kainuos, nes šaukimo sistema dalinai suardyta. Bet kuriuo atveju ieškosime savanoriškumo ir papildomos motyvacijos būdų. Galbūt ateityje jauni žmonės bus skatinami tarnauti kariuomenėje, suteikiant jiems paramą po tarnybos įsigyti išsilavinimą. Būtų nauda ir valstybei, ir kariuomenei, ir tam pačiam žmogui. Šiandien suteikiamas universitetinis išsilavinimas tiems, kurie nieko nėra nusipelnę valstybei. Kita vertus, jaunuoliai, kurie neturi pinigų studijoms ir nebaigę prestižinių vidurinių mokyklų, turėtų turėti kokią nors galimybę nemokamai studijuoti. Kariuomenė pasipildytų jaunais aukštesnio intelekto, motyvuotais kariais, būtų užtikrinta žemiausios grandies kokybiška rotacija. Nepamirškime, kad profesinė kariuomenė ne tik tolsta nuo visuomenės, ji taip pat ir sensta.
Kaip ateityje permainos gali paliesti konkrečius kariuomenės vienetus? Kokia Krašto apsaugos savanorių pajėgų ateitis?
Tolesnis transformacijos procesas numato tam tikrų permainų Krašto apsaugos ministerijoje, kariuomenės štabuose, kurių pastaruoju metu pagausėjo, nors jų vykdomų funkcijų nepadaugėjo. Reikės visa tai peržiūrėti. Konkrečių kariuomenės vienetų panaikinti neplanuojama, nors kai kurie batalionai praktiškai yra likę be kareivių. Ieškosime balanso, sieksime efektyvesnio funkcijų vykdymo panaudojant esamus resursus siekti numatytiems tikslams.
Savanorių pajėgos yra svarbios, nes tai yra kariuomenės aktyvusis rezervas. Jei šiuo metu mūsų reguliarioji kariuomenė yra maža, o valstybei apginti reikia didelių pajėgumų, pigiausias būdas tai užtikrinti yra didinti aktyvųjį rezervą. Taip daro daugelis pasaulio valstybių. Pastaraisiais metais mūsų aktyvusis rezervas buvo ypač sumažintas, turime peržiūrėti ir išsiaiškinti, ar šiuo požiūriu nebuvo pažeistas balansas, leidžiantis užtikrinti būtinus šalies gynimo pajėgumus.
Kokių iššūkių ekonomikos sunkmečio sąlygomis gali tikėtis KAS darbuotojai ir kariai? Kokio pobūdžio specialistų, jūsų manymu, trūksta, kokių galbūt yra per daug šiuo metu kariuomenėje ir visoje sistemoje?
Dabar kariuomenėje yra per daug karininkų, puskarininkių ir seržantų, nes nėra skyrių, būrių, kuopų, kuriems jie galėtų vadovauti. Kariuomenėje trūksta kareivių. Tam tikras kiekis karininkų ir seržantų dėl amžiaus palaipsniui išeina iš kariuomenės, tačiau jų vis tiek šiuo metu dar yra perteklius. Kas penkeri metai karių sutartys yra peržiūrimos ir pratęsiamos, šiuo metu kai kurios sutartys yra nebepratęsiamos. Vis dėl to ir šiomis sąlygomis stengiamės išsaugoti patyrusį personalą, ieškoma išeičių, kaip išvengti didesnių atleidimų, todėl krašto apsaugos ministrė pasiūlė visiems kariams ir darbuotojams išeiti savo noru savaitę per metus neapmokamų atostogų. Taip pat jau sumažinti vyresniųjų karininkų atlyginimai. Tikimės, kad tai padės sutaupyti šiek tiek lėšų ir išsaugoti žmones kariuomenėje ir visoje sistemoje. Džiaugiamės, kad karininkija suprato ministrės ketinimą ir yra pasirengusi sumažinti savo pajamas ir palengvinti finansinę naštą kariuomenei. Svarbiausias uždavinys pasibaigus sunkmečiui bus surinkti reikiamą kiekį žemiausios grandies karių, eilinių ir grandinių, o dabar yra labai svarbu išsaugoti turimus vadus ir specialistus, kurių prireiks šiems kariams vadovauti, mokyti ir treniruoti. Tarkime, statybos įmonei reikalingi įvairūs skirtingų kvalifikacijų specialistai. Reikalingi inžinieriai, mūrininkai, cemento maišytojai ir kiti. Jei dėl kažkokių priežasčių ji nebeturi žemesnės kvalifikacijos specialistų, statybos nebegali vykti. Pagerėjus padėčiai ji vėl gali pasamdyti tuos, kas nešioja plytas ir maišo cementą, bet jei iki to laiko ji atleis visus inžinierius, statybos vis tiek negalės būti vykdomos, nes nebus kam vadovauti ir prižiūrėti, kaip dirbama. Aukštos kvalifikacijos inžinierių taip lengvai, kaip pagalbinių darbininkų, susirasti nebepavyks, o naujus išmokyti truks laiko. Mes negalime netekti aukštos kvalifikacijos patyrusių karininkų. Pavyzdžiui, parengti bataliono vadą užtrunka 16-18 metų. Į tuos žmones valstybė ir kariuomenė yra daug investavusi, todėl mums svarbu juos išsaugoti.
Kaip sunkmečio sąlygos koreguoja kariuomenės įsigijimus?
Sunkmetis priverčia mus ypatingai atsakingai ir atsargiai planuoti kariuomenės įsigijimus, atidžiau nusistatyti prioritetus, kai ko atsisakyti, kai ką atidėti. Mano manymu, pastaruoju metu buvo padaryta klaidų nustatant tuos prioritetus. Nors buvo akivaizdu, kad artėja ekonominė krizė, buvo pasirašyti tokie pirkimai, kurie akivaizdžiai nėra prioritetiniai, įsigyti tokie daiktai, be kurių galima verstis dar keletą metų. Turiu omenyje išminavimo laivus, SISU transporterius, kas dabar iš mūsų reikalauja didelių lėšų. Tai, žinoma, yra reikalinga technika, bet ne dabartinėmis sąlygomis. Dabar net negalime jos efektyviai naudoti, nes trūksta personalo ją prižiūrėti. Nebuvo būtina taip skubėti perginkluojant kariuomenę naujais lengvaisiais šaulių ginklais. Jei karį apmokysime naudotis vienu šautuvu, jį bus galima ateityje nesunkiai ir greitai pamokyti naudotis ir bet kuriuo kitu, modernesniu šautuvu. Svarbiau yra įsigyti didesnį kiekį ginklų, kuriais tinkamai naudotis karių parengimas užtrunka ilgesnį laiką. Pavyzdžiui, kokybiškai parengti karį naudoti tokias modernias priešlėktuvines ir prieštankines sistemas kaip „Stinger" ir „Javelin" užtrunka daugiau laiko, todėl reikiamą jų treniruoklių kiekį reikėjo įsigyti kiek įmanoma anksčiau. Ginant mūsų valstybę, priešlėktuvinės ir prieštankinės priemonės yra prioritetas.
Nuo liepos 1 d. įsigaliojo įstatymas, keičiantis ministerijos vadovybės statusą, panaikintos ministerijos sekretorių pareigybės. Kaip tai pakeis sistemos valdymą?
Sekretoriams buvo pasiūlytos kitos pareigos, jie pasiliko sistemoje, jų patirtis bus panaudojama ir toliau. Bus peržiūrėta ministerijos departamentų veikla, siekiant didesnio jų darbo efektyvumo. Kai kur sistemoje žmogiškųjų resursų yra per daug, kai kur galbūt - per mažai. Viliuosi, kad bus išvengta žmonių didesnių atleidimų iš darbo, bet pajėgumai gali būti perskirstyti, kai kuriems darbuotojams gali tekti pakeisti savo veiklos pobūdį, bet norėtųsi, kad jų patirtis būtų ir toliau naudojama sistemoje. Žmogiškųjų resursų mažinimas turėtų vykti didžiąja dalimi natūraliu būdu, t.y. išleidžiant darbuotojus į pensiją, išeinant jiems savo noru. Ministrė išreiškė valią imtis tokių išlaidų personalo mažinimo priemonių, dėl kurių mažiausiai nukentėtų sąžiningai sistemoje dirbantys žmonės. Reikia suprasti, kad panaikinus privalomąją karinę tarnybą, kai kurių pareigybių atsisakymas bus neišvengiamas.
Lietuva pastaruoju metu iki minimumo sumažino savo dalyvavimą tarptautinėse operacijose Irake, Balkanuose prioritetu pasirinkdama dalyvavimą operacijose Afganistane. Kokios tolimesnės Lietuvos dalyvavimo tarptautinėse operacijose perspektyvos? Ar prioritetu ir toliau išliks Afganistanas, ar artimoje ateityje ketiname prisijungti prie kokių kitų tarptautinių operacijų?
Mano žiniomis, mes neturime planų artimiausiu metu prisijungti prie kokių kitų tarptautinių operacijų. Mes ir toliau dalyvausime operacijose Afganistane ir vykdysime įsipareigojimus NATO. Nebent politikai ar Vyriausybė išreikštų kitokią valią. Ministrė stengiasi, kad pritrauktų didesnį kitų šalių dalyvavimą Goro provincijos atkūrimo civiliniame sektoriuje, kuris yra atsakingas už įvairius vystymo projektus. Dėsime visas pastangas, kad mūsų karių saugumas šiose operacijose būtų maksimaliai užtikrintas.
Lietuva šiuo metu aktyviai dalyvauja NATO veikloje, kokios yra ateities perspektyvos jos dalyvavimo ES gynybinėse struktūrose?
Didžioji dalis Europos Sąjungos valstybių taip pat yra ir NATO narės, todėl siekiama išvengti nereikalingo ES ir NATO gynybinių struktūrų funkcijų dubliavimo. Šiuo metu nežinau, kad būtų poreikis didinti dalyvavimą ES gynybinėse struktūrose, prioritetu išliks dalyvavimas NATO veikloje. Žinoma, esant kitokiam mūsų Vyriausybės politiniam sprendimui reikėtų tinkamai reaguoti didinant dalyvavimą ir ES gynybinėse struktūrose.
Kuo skiriasi dabartinė Lietuvos kariuomenė nuo tos, kuriai Jūs vadovavote prieš keletą metų?
Ji gerokai sumažėjo: 2000 m. turėjome 11 tūkstančių savanorių, ir 11 tūkstančių reguliariosios kariuomenės. Dabar turime tik 4 tūkstančius savanorių ir 8 tūkstančius reguliariosios kariuomenės. Padaugėjo štabų ir juose tarnaujančių karių. Kaip jau sakiau, yra neigiama disproporcija tarp karininkų ir puskarininkių su kareiviais. Nukenčia kovinis pasirengimas, nes dauguma negali suformuoti pastovių komandų - būrių, kuopų. Visa tai reikės peržiūrėti. Dabartinėje kariuomenėje karininkai turi mažiau veiklos, nėra žmonių, su kuriais jie galėtų dirbti ir tobulėti patys, tai, žinoma, neigiamai atsiliepia jų moralei. Dabar išgyvename ne pačius sėkmingiausius laikus, tai lemia ekonominės šalies problemos ir tam tikros ankstesnės planavimo klaidos, tačiau ekonomika po metų ar kitų atsigaus, gynybiniai pajėgumai bus atstatyti, o kol kas turime įveikti sunkumus, patirdami kuo mažiau nuostolių.
