Kiekvieną dieną realias pavojingų sprogmenų neutralizavimo operacijas vykdantys ir taikos metu arčiausiai karo esantys Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono Sprogmenų neutralizavimo kuopos kariai šiemet mini 19-ąsias kuopos įkūrimo metines. Kuopos „gimimo diena“ laikoma 2003 m. liepos 1 d., kai vykdant Sausumos pajėgų vienetų reformą batalione buvo suformuota Išminavimo (EOD) tarnyba. Iš beveik 100 tuomet į Išminavimo tarnybą paskirtų karių, 16 iki šiol tarnauja Sprogmenų neutralizavimo kuopos gretose. Tarp jų ir srž. Sigitas Kaušas bei srž. Vytas Alekna, kurie pavojingą sprogmenų neutralizavimo specialistų darbą pradėjo dirbti netgi gerokai anksčiau nei prasidėjo Išminavimo tarnybos veikla.
Abu – tiek Sigitas, tiek Vytas − pareigos ir atsakomybės Tėvynei kelią pasirinko dar būdami aštuoniolikmečiai: lemtingą 1991 m. sausio 13-ąją gynė Aukščiausiosios Tarybos rūmus, iš arti matė ir patys matė nuo nulio atkuriamą Lietuvos kariuomenę, daugybę reformų, o nuo tada, kai paragavo išminavimo duonos, jau beveik tris dešimtmečius rizikuoja savo gyvybe, vykdydami kasdienes užduotis. Seržantai juokauja, kad per visus tarnybos metus jie yra neutralizavę tiek sprogmenų, jog jau seniai pametė skaičių ir perkasę tiek žemės, kad Inžinerijos bataliono štabas būtų iškastas ir apkastas net kelis kartus.
Svetainės skaitytojams siūlome pokalbį su šiais išskirtiniais Lietuvos kariuomenės kariais, su kuriais kalbamės apie išminuotojų darbą, į kurį kasdien einama kaip į karą, įspūdingiausias operacijas, įvairius kuriozus ir net laimingai pasibaigusias nesėkmes.
Kaip tapote išminuotojais ir kas šioje tarnyboje sužavėjo taip, kad iki šiol nepaleidžia?
Sigitas. 1995 m. tarnavau Gedimino štabo bataliono Inžinerijos būryje ir mane išsiuntė į išminuotojo padėjėjo kursus. Patekau su vaikinais, su kuriais buvau kartu Aukščiausioje Taryboje Sausio 13-ąją. Jie priklausė Vilniaus išminavimo operatyvinei grupei. Tuo metu jiems trūko žmonių, tai ir pakvietė ateiti.
Vytas. Susitikom su Sigitu ir tuometiniu išminuotojų viršininku mjr. Baliu Žilanu. Jie mane pažinojo nuo Sausio 13-osios įvykių ir žinojo, kad man išminavimas visada buvo įdomu, todėl pakvietė prisijungti. Jau nuo vaikystės man, kaip berniukui, knietėjo kokius varžtus susukti, sieros įdėti – susprogdinti, butelį karabito pridėti... Svarbu būdavo tik rasti.
Ar per tiek metų niekada nebuvo kilęs noras pakeisti sritį?
Vytas. Šitą klausimą labai daug kas užduoda. Aš nežinau, gal kiti kitaip mano, bet aš – ne – nenorėjau ir nenoriu. Nuo pradžios, kai dar tik kūrėmės, sakydavom „Jei atėjo išminuotojas, jis ir turi dirbti išminuotoju“. Padirbai, pamatei, kad netinka – geriau išeik, netrukdyk kitam ateiti. Išminuotojo darbas ne toks, kad du metus pasimokei ir dirbi – ištisai važinėjama ir mokomasi, kad kuo daugiau tobulėtum.
Sigitas. Dėl paties išminavimo – ne, niekada. Į išminuotojus perėjau (1998 m. – aut. past.) iš kuopininko pareigų, kur buvo ataskaitos, kovinis rengimas, nusižengimai ir daugybės dokumentų pildymas ranka, o aš norėjau adrenalino, iš biurokratinės kariuomenės specialisto norėjau pereiti į labiau kovinį. Aišku, „popierių“ pildymo vis vien liko.
Sakoma, kad nedaug žmonių gali tapti gerais išminuotojais, tačiau jeigu jau tampa – tai visam gyvenimui. Kur slypi gero išminuotojo paslaptis?
Sigitas. Visų pirma, turi būti neskubantis, ramus. Čia pati pirma taisyklė. Turi būti dėmesio sutelkimas, koncentracija į operaciją. Antras dalykas – žinių bagažas. Ir ne visi gali būti išminuotojais. Kai ateina jaunimas, aš iš karto matau, kurį dar galima išminuotoju padaryti, o su kuriuo reiks atsisveikinti. Antra − baimę reikia jausti, turėti savisaugos instinktą, bet ne per didelį, nes irgi bus negerai.
Kalbant apie baimės jausmą – ar po šitiek metų vis dar jaučiate baimę vykdami į operacijas?
Sigitas. Tas „mandražas“ visąlaik yra, nes nežinai su kuo susidursi. Pirminę informaciją gauni vieną, nuvažiuoji – randi šimtu procentu kitokią. Jauduliukas visada yra. Sakykim, tos pačios imitacijos (artilerinės ugnies imitacija pratybų metu su tikrais sprogmenimis – aut. past.). Esi atsakingas ne tik už operaciją, bet ir už kitus. Svarbu, kad niekas nenukentėtų: nei tu pats, nei tavo kariai, nei pašaliniai. Čia yra pats didžiausias jauduliukas. O pats neutralizavimas – procedūros yra standartinės: įvertini sprogmens saugumo reikalavimus, sprogdiklio saugumo reikalavimus, priimi sprendimą ir neutralizuoji.
Vytas. Adrenalinas dingsta, kai atvažiuoji į iškvietimą. Pamatai sprogmenį, žinai sandarą ir adrenalino nėra. Kaip tik turi daugmaž blaiviai mąstyti, nes kitaip gali suklysti.
Per visą tarnybos laiką labiausiai įsiminęs radinys ar įspūdingiausia operacija?
Vytas. Gal ne įspūdingiausia, bet įdomi. Prieš gerus du dešimtmečius Rūdninkuose buvom radę pusantros tonos aviacinę bombą, kurią norint sunaikinti reikėjo išardyti. Ardėm gabalais. Išpjovėm skylę, išėminėjom po truputį sprogmenis, vežėm juos toliau ir naikinom. Į ją tilpo žmogus atsistojęs 184 cm ūgio. Darbo buvo ne vieną dieną.
Sigitas. Oi, tiek daug buvo... Man labai patiko Ignalinos rajone. Du mokytojai, dar būdami 15–16 metų paaugliai, pokario metu miške užkasė vokiškus 150 mm artilerijos sviedinius. Po daugybės metų, jau būdami suaugę, iškvietė mus, parodė vietą. Jų buvo daugybė, sunku net pasakyti skaičių, traukėme konteineriais. Toliau Šiaurės miestelis. Kažkas įspūdinga. Iš nedidelio ploto RGD 33 granatų ištraukėm virš 2000... Įspūdingos tos operacijos, kai randamas didelis kiekis. Tokios įsimena labiausiai.
Tikriausiai pasitaikydavo ir kuriozinių situacijų?
Sigitas. Buvo, buvo. Būdavo važiuoji į iškvietimą, policija ten saugo rastą sprogmenį. Jau kokią savaitę postas įrengtas. Atvažiuojam, o ten – žibalinė lempa. Aišku, labai gerai – jei nežinai, nejudini. Geriau iškviesti, negu judinti. Tai tokių kuriozų, kai sprogmuo buvo neatpažintas buvo daug.
Vytas. Vilniuj rado sprogmenį. Iškvietė. Atvažiavau, apžiūrėjau, pasiėmiau į ranką ir nešuosi. Žurnalistai su fotoaparatais, su filmavimo kameromis klausia „Kas čia?“. Sakau „Vibratorius“. Visi pradėjo juoktis – galvojo, kad juokauju. O ten tikrai buvo statybinis vibratorius, naudojamas suvibruoti betonui. Jis iš tikrųjų panašus į sviedinį. Taip pat plūdurai panašūs į minosvaidžius. Visai nesunku sumaišyti.
Sigitas. Dar vienas kuriozas. Atvažiavom į iškvietimą, ateinam, o ten – policininkai prie bravoro. Pasirodo – žmonės virė samagoną, rado sprogmenį ir išsikvietė sau policiją. Pamiršo, kad samagoną verda. Aišku, mums juokas.
O priešingų situacijų, kai žmonės su sprogmeniu elgėsi neatsargiai dėl nežinojimo, būdavo?
Sigitas. Būdavo. Močiutė su minosvaidžio mina karvės grandinės kuolą kalė. Žmonės pamatė, ką ji ten nešiojasi, iškvietė. Močiutė 82 mm rusišką minosvaidžio miną nešiojasi ir perkėlinėja savo karvutę, kala kaip priekalą.
Vytas. Iš bažnyčios esam traukę sprogmenis. Buvo įmūryti į sienas. Pats kunigas nežinojo, ar čia nepažeidžiama siena, ar net karas negali nugalėti tikėjimo, bažnyčios.
Ar dar būna radinių, kurie jus priverčia nustebti?
Sigitas. Aišku būna. Ir labai būna. Pasitaiko išskirtinių sprogmenų, kad net neįsivaizduoji, kaip jie galėjo čia patekti. Sakykim, itališkos rankinės granatos – su spalvomis, su viskuo. Iš kur? Arba šešių pūdų artilerijos sviediniai. Artilerija 1880 metais dar tik prasidėjo. Va tokių dalykų randame. Kartais radiniai tikrai nustebina.
Ar turi išminuotojai kokių prietarų, ritualų sėkmei prišaukti?
Sigitas. Aš – neprietaringas, bet senais laikais būdavo, kad mokymuose nesiskutam. Kiek trunka mokymai, tiek nesiskutam. Uždarymas – tada jau nusiskutam.
Vytas. Bet čia ne vien išminuotojų prietaras. Jį daug kas turi, tarkim, krepšininkai. O taip... Jei eini prie sprogmens, mobiliojo stengiesi neimti: ir dėmesį blaško, ir šiais laikais sprogdiklių visokių būna – nežinai kada koks išlydis ar kas. Taip pat išminuotojas visąlaik turi turėti prie savęs degtukų. Nesvarbu – gali elektrą naudoti, dar ką – bet degtukai visąlaik turi būti kišenėje. Dar buvo tradicija, nežinau, ar ji išliko – jei iš pirmo karto neuždegi padegamosios virvutės, statai kolektyvui alaus. Tas pats pirmą kartą sprogdinant su elektrine mašinėle. Nesusprogdinai iš pirmo karto − statai.
Gal galite palyginti, kaip per du dešimtmečius pasikeitė išminuotojų darbo specifika?
Vytas. Senais laikais tobulėjama buvo labai įdomiai. Tarkim, nebūdavo trotilo. Tai iš vieno sviedinio jį turėdavai išimti – išardyti, išimti, susverti, supakuoti, kad radęs sprogmenį kitoj vietoj, galėtum padaryti užtaisą ir sunaikinti. Anksčiau buvo betvarkė, gal tiksliau, chaosas toks, bet tvarkingas, o dabar viskas paduota ant lėkštutės. Dabar mokomasi iš vadovėlio. Tais laikais to nebuvo: radai sprogmenį ir pats turi spręsti, iš ko jis susideda. Pirmą kartą matai, nežinai – fotografuoji, palieki toj vietoj, antrą kartą atvažiuoji išsiaiškinęs. Tokių pamokų būdavo labai daug. Buvo daug pavojingiau, daug ko nežinodavai. Dabar yra mobilūs duomenys, google – susijungi ir viskas tau yra.
Jei turėtumėt galimybę pasirinkti būti išminuotoju seniau, ar išminuotoju dabar – ką pasirinktumėt ir kodėl?
Sigitas. Pagal tvarką seniau būdavo komanda. Ne skyrius, ne būrys, ne kuopa, o komanda. Ir tie žmonės dirbdavo kaip komanda, neatsižvelgdami į laipsnius. Operacijos metu laipsnių nėra – yra operacijos vyresnysis ir padėjėjas. Ir pagal darbo pobūdį seniau taip pat koncentruodavaisi tik į išminavimą, neutralizavimą, o ne, sakykim, kovinį rengimą. Tai šituo požiūriu imčiau praeitį, bet dėl įrangos – tik dabartis. Dabar geresnis aprūpinimas, logistika. Anksčiau mes nieko neturėjom.
Vytas. Dėl įrangos taip, žinoma − dabartis, bet dėl žmonių – labiau praeitis. Anksčiau negalėjo bet kas tapti išminuotoju. Turėdavo kuris nors išminuotojas žmogų rekomenduoti, už jį garantuoti, kad galėtum juo kaip broliu pasitikėti. Ir iki šiol išlikęs senųjų išminuotojų draugiškumas – visi bendraujam. Viena didelė šeima esam. Visi vienas kitą pažįstam, tai būna, kad susitikę visai kitaip sveikinamės – rankomis susikabinam ir pečiu susidaužiam.
Ačiū už pokalbį.
JV IB informacija ir nuotraukos.
