Klaipėdos įgulos karininkų ramovė tęsia interviu ciklą „Patirčių dalybos“. Kalbiname atsargos, dimisijos karius, domimės, kuom gyvos jų mintys šiuo metu, kaip jų akimis dabar atrodo mūsų šalies gynyba, bei dalinamės patirtimi.
Šį kartą keliaujame į Karinių jūrų pajėgų Karo laivų flotilės gelbėjimo laivą „Šakiai“ ir kalbiname šio laivo vadą ats. kmd. Artūrą Andrušaitį. Tarnybą Lietuvos kariuomenėje mūsų pašnekovas pradėjo ir baigė Karinėse jūrų pajėgose. Dalyvavo kuriant ir formuojant Lietuvos karinį laivyną. Buvo karo laivų „Aukštaitis“ ir „Žemaitis“ vadas, vadovavo KJP Mokymų centrui, Jūrų gelbėjimo koordinavimo centrui. Šiuo metu pagal darbo sutartį vadovauja gelbėjimo laivui „Šakiai“.
Prie Lietuvos kariuomenės prisijungėte 1992 metais. Ką veikėte iki tol ir kas paskatino prisidėti būtent prie Karinių jūrų pajėgų?
A. A.: Baigęs karinius mokslus Liepojoje tarnavau sovietų pasieniečių laivyne Latvijoje. Lietuvoje prasidėjus atgimimui, ėmiau kurti planus grįžti į gimtinę. Kolega žiūrinėjo įvairius įstatymus, ieškojo būdų, kaip ištrūkti iš Liepojos. Pasirodo pateikus pažymą iš būsimos darbovietės, jog garantuojama darbo vieta ir esi laukiamas, sovietai nieko negalėjo padaryti – tik išleisti. Mano tėtis tuo metu buvo Panevėžio tiksliosios mechanikos gamyklos vyr. inžinierius. Papasakojau jam apie planus grįžti į Lietuvą ir reikalingą pažymą. Tėvo darbovietės vadovas gyveno tame pačiame name, kaip ir tėvas, tik kitoje laiptinėje. Kitą dieną tėvas parnešė dokumentą su direktoriaus parašu, kuris garantavo darbo vietą gamykloje. Po kelių mėnesių atsisveikinau su Liepoja ir grįžau į Lietuvą. Norėjau dirbti laivyne. Prioritetas buvo Lietuvos kariuomenė, bet turėjau supratimą, jog garantijų nėra jokių, tad mintyse buvo ir darbas civiliame laivyne.
Ir vis gi pavyko įsilieti į Karinių jūrų pajėgų gretas. Kokią padėtį radote atvykęs pas mūsų jūreivius?
A. A.: Į Lietuvos kariuomenę patekau 1992 m. rugpjūčio mėnesį. Tuomet jau buvo aprūpinimo laivas „Vėtra“ su suformuota įgula. Šis laivas prieš tai sovietų buvo naudojamas, kaip hidrografinis laivas, skirtas moksliniams tyrimams atlikti. Taip pat buvo jau keli kateriai, prie kurių buvo pritaikyti sunkieji kulkosvaidžiai. Su a. a. pulkininku Ciriliu Norkumi diskutuodami net negalvojome apie laivyną, mintis buvo įkurti bent pakrančių apsaugą. Planavome, mąstėme kiek ir kokių specialybių reikės.
Ar po sovietų karių išvedimo iš Lietuvos liko kas naudingo besikuriančiam Lietuvos laivynui? Ar, kaip ir sausumos pajėgų atstovai, radote išdaužytus įrenginius ir nusiaubtas patalpas?
A. A.: Po sovietų karių išvedimo rusai nieko daug nepaliko, jokių laivų. Liko tik stacionarūs ant sausumos pastatyti statiniai, radarai, radiolokaciniai stebėjimo postai, kareivinių pastatai. Sovietai paliko beveik baigtą statyti krantinę dabartinėje flotilės teritorijoje. Buvo pakloti elektros kabeliai, gėlo vandens vamzdžiai jau buvo pajungti prie miesto sistemos. Nespėjo baigti statyti administracinio pastato ir dirbtuvių. Gali būti, kad iš visos sovietų sąjungos lietuviai ir buvo pirmieji išprašę okupantus lauk, nes mes nieko neprašėme, jog paliktų. O kodėl nesudaužė? Mosikuoti kūju yra sunkus darbas. Kažkas būtų turėjęs tai atlikti fiziškai, tokį ir pamaitinti reikia ir tą patį kūjį rasti dar būtina. O motyvacijos dirbti fizinius darbus pas juos nebuvo. Sovietų karių išvedimo metu Lietuvoje buvo spalvoto metalo supirkimo bumas – pagrinde kabeliai, juose esantys naudingi metalai. Vėliau sužinojau, jog Liepojoje, kai sovietų jūreiviai išeidinėjo, bazę paskutinis paliko ir viską pridavė buvęs mano laivo vadas. Su šiuo vadu laive buvau praleidęs 3 metus - mačiau, jog jis turėjo komercinę gyslelę. Viskas kas buvo iš metalo ir mėtėsi aplinkui teritoriją bei nereikalinga laivui, buvo surinkta ir priduota į laužyną. Sumokėta buvo apsaugai už vartų atidarymą ir vežėjui buvo atseikėta. Po šios švaros akcijos Liepojoje minėtas laivo vadas išėjo iš sovietų kariuomenės ir nusipirko butą Kaliningrado srityje.
Po kurio laiko Lietuvą pasiekė iš rusų nupirkti du laivai: „Aukštaitis“ ir „Žemaitis“. Kaip sekėsi rasti įgulą jiems?
A. A.: Anksčiau minėta „Vėtra“ jau buvo suformuota beveik vien iš civilių, kituose laivuose taip pat civiliai, kažkada tarnavę sovietų kariuomenėje. Mąstėme, jog reikia įsigyti dar karinių laivų, tad reikėjo žmonių, kurie būtų dirbę su ginkluote laivuose. Pradėjome ieškoti žmonių dirbusių laivyne laikraščių skelbimuose. Mano užduotis buvo surinkti kuo daugiau specialistų su patirtimi. Reikėjo žmonių, kurie turėtų supratimą apie artileriją, minas, torpedas. Susidomėjusių buvo apie 60 žmonių. Jau buvo aišku, jog perkame du naujus laivus. Reikėjo plėstis, nebetilpo visi flotilėje. Cirilis Norkus atrado buvusią sovietų karių bazę miške beveik priešais Palangos oro uostą. Išsivalėme patalpas, parsivežėme lovų, suradome pora virėjų. Pirmieji jūreiviai šauktiniai atvyko iš Visagino, kuriame buvo ruošiamas bazinis kursas. Pačioje kariuomenės atsikūrimo pradžioje reikėjo žmogui būti patriotu – idiotu, nes sąlygos dar nebuvo tikrai geros. Tekdavo atlikti užduotis sukandus dantis. Tad nenuostabu, jog po privalomosios tarnybos niekas nepasiliko tarnauti Lietuvos kariuomenės laivyne. „Aukštaitis“ ir „Žemaitis“ buvo pirmieji įsigyti laivai. Juos rusai mums pardavė su ginkluote ir įranga. Tiesa, vietoj pinigų už laivus Lietuva Kaliningrado srityje pastatė du daugiabučius. Taip ir atsiskaitėme. Apie šį sandorį Maskvoje galimai niekas net nežinojo. Iš pradžių buvau denio karininkas, paskui gavau nurodymą – būsi „Aukštaičio“ vadu ir viskas. Reikėjo suburti savo laivui komandą. Svarbiausia buvo susirasti virėjus. Reikėjo jog žmonės būtų baigę mokslus susijusius maisto ruošimu, nes atvykdavo „sanepideminis“ ir klausdavo, kur virėjo dokumentai? Bet kurioje kariuomenės rūšyje, virėjas yra itin svarbus žmogus. Tuo metu kariuomenėje atlyginimas nebuvo didelis, bet buvo labai svarbus pliusas – atlyginimas niekad nevėlavo. Toks stabilumas leido pritraukti žmonių. Aišku, buvo ir tokių, su kuriais teko atsisveikinti, nes neatlikdavo tinkamai užduočių. Vieni negebėjo, kiti nenorėjo. Tokiems pasakydavau: ne tau šis darbas, neužimk vietos, pasirašyk prašymą išeiti, nes kitu atveju tikrai rasiu prie ko prikibti. Turėjau artileristą, kuris užsimerkęs pabūklą išardydavo, bet buvo problema – alkoholis. Savaitei dingdavo. Po poros tokių atsitikimų teko atsisveikinti.
Jūs pats su tarnyba Lietuvos kariuomenėje atsisveikinote, bet pagal darbo sutartį dirbate KJP laivynui priskirtam jūrų gelbėjimo laivui „Šakiai“. Vadovavimas laivui būnant civiliu atnešė kokių nors netikėtų pokyčių, pasikeitimų?
A. A.: Viskas buvo planuota, tad pokyčių daug nebuvo. 2015 metais išėjau į atsargą ir visai netrukus patapau „Šakių“ laivo vadu. Tai yra buvęs žvejybinis laivas. Iš pradžių aš pats dar turėjau tos kariškos drausmės gal kiek per daug. Vienas patyręs kolega iš „Šakių“ sako man: Artūrai, ramiau šiek tiek paprasčiau.. kariški dalykai jau baigėsi. Vėliau pripratau – patapau atlaidesnis. Trečdalis „Šakių“ personalo yra buvę kariai.
Ar dabar laive turite moterų? Apskritai laivyno kūrimosi pradžioje įgulose būdavo moterų?
A. A.: Seniau moterų laivuose nebūdavo. Tarnaudavo daugiau logistikos, buhalterijos srityse. Pamenu, kai pirmą moterį pasikviečiau į laivą virėjos pozicijai užimti, vadą reikėjo įtikinti, kad viskas bus gerai. Prisiėmiau atsakomybę, jog jei kils problemų, kaltas būsiu aš. Vėliau moterų daugėjo, viskas patapo normalu ir įprasta. Šiandien „Šakiuose“ yra dvi moterys virėjos (kokai). Apskritai, jei kolektyve yra moteris, vyrai patampa tvarkingesni. Kai reikia perduoti budėjimą, vyrams nesinori girdėti priekaištų dėl tvarkos iš moters, tad jie susitvarko kruopščiau. Dar yra KJP higienos normas prižiūrinti moteris – duoda pastabų nesikuklindama: tai rankšluostis neplautas kabo, tai praustuvas neišvalytas. Vyrai į tokias moterų pastabas reaguoja – po kelių savaičių atvykusi higienistė trūkumų neberanda. Tie patikrinimai – stresą keliantis reikalas, bet jie naudingi ir reikalingi. Kartą senais laikais buvo taip, kad suviduriavo du trečdaliai laivų įgulų. Neradome priežasties. Pasirodo, jog valgykloje indų plovimo įrenginys imdavo vandenį iš jūros. Tuo metu laive buvo keletas rusų įgulos narių, kurie pardavus laivus Lietuvai pasiliko mus supažindinti su technika ir kitomis subtilybėmis. Jie mums sako: mes visada taip gyvenome, vandenį indų plovimui imdavome iš jūros. Tai buvo įprasta praktika pas rusus. Tuomet pajungėme gėlą vandenį į plovyklą ir bėdos baigėsi. Taip kad higienistė nors ir šioks toks baubas, bet reikalinga tikrai. Nes būna, jog mes priprantame prie savo supratimo apie tvarką, o atėjęs žmogus iš šalies sako, tu pažiūrėk šiek tiek iš šono, kiek kitaip ir pasimatys negerumai, kurių tu net neįtarei.
Kokie asmens bruožai reikalingi norint būti geru jūreiviu Jūsų vadovaujamame laive?
A. A.: Iš kitų aš reikalauju to paties, ko ir iš savęs – gebėjimo dirbti, atlikti užduotis esant ekstremalioms, sudėtingoms sąlygomis. Išėjus į jūra audringu oru, žmogus negali sakyti - aš nepadirbsiu, man bloga. Yra kibiras, yra galimybė nubėgti į tualetą, šiai dienai yra ir medicininių priemonių, kurios padeda. Mano laive žmogus negali patapti našta savo kolegoms. Jei tu negali atlikti paskirtų užduočių, kaip laivo vadas, turiu surasti kitą žmogų, kuris turės ne tik su savo pareigomis susitvarkyti, bet ir to, kuris guli „kryželiu“, darbus nudirbti. Pateiksiu pavyzdį iš KJP kūrimosi laikų. Baltijos jūroje vykusių pratybų metu mane pasikvietė a. a. adm. Raimundas Saulius Baltuška. Fregatos vairininkui pasidarė bloga – jis negalėjo pakilti nuo lovos. Admirolas liepė keturiems vyrams atnešti tą vairininką į viršų, į tarnybos vietą. Žmogus buvo pasodintas į kėdę prie vairo. Jūra bangavo, viskas aplink nuolat judėjo. Vairininkui tarp kojų buvo pastatyta šiukšliadėžė, įduotas į rankas butelis vandens. Admirolas atsistojo jam už nugaros ir liepė gerti vandenį bei naudotis šiukšliadėže. Po valandos šiukšliadėžė naudojama buvo jau mažiau, po poros valandų vairininkas jau sutiko išgerti ir saldžios arbatos, dar po valandos jau ir valgio neatsisakė. Kartais žmogų reikia skatinti, gal net versti... tam, kad jis pats imtų tikėti, jog gali. Gelbėjimo laivas negali atsisakyti padėti vien dėl to, jog įgulą pykina ir jiems bloga. Sukandi dantis ir darai. Visada bloga nebus. Baigėsi budėjimo laikas, eik į savo lovą pailsėk, bet, kai bus kitas tavo budėjimas, kelsiesi, gal kentėsi, bet savo darbą padarysi. Jei tau nepatinka toks darbas – keisk jį.
Kaip Jūs kovojate su pykinimu ir galvos svaigimu banguotoje jūroje? Gal yra kokia paslaptis, kaip įveikti tai?
A. A.: Jei jums bloga siūbuojančiame laive, neatsisakykite gerti ir valgyti. Nereikia mėsos patiekalų prisidėti į lėkštę. Geriausiai yra saldi arbata ir duonos džiūvėsėliai. Taip pat yra tabletės tam skirtos. Jei matau, jog išeisime į jūra ir audra tik palaipsniui prasidės, vaistų man nereikia, bet jei žinau, kad tik išeisime pro vartus ir ten jau pasitiks audringos bangos, tuomet likus dviem valandoms iki kelionės išgeriu tabletę. Po to galima vėl kas dvi valandas išgerti po tabletę. Galvos svaigimo greičiausiai neišvengsi, bet nebus tos įkyrios blogos savijautos skrandyje, nebus vadinamo skrandžio tampymo. Dėl to ir sakau, jog skrandis negali būti visai tuščias.
Lietuvos kariuomenėje esate beveik nuo pat nepriklausomybės atkūrimo. Kaip vertinate įvykusį pokytį tiek visoje kariuomenėje, tiek atskirai laivyne?
A. A.: Nepamirškime, jog Lietuva yra dar jauna nepriklausoma valstybė. 35 metai yra nedaug. Kitos valstybės gyvuoja 200 metų, bet paklausę jų piliečių ar viskas ten gerai, ar viskas sustyguota ir išsiaiškinta ko reikia, vargu ar sulauksime teigiamo atsakymo. Šiandien mes jau galime įpirkti naujus laivus, naują įrangą, o ne dėvėtą ar naudotą. Yra planas, jog 2029 m. „Šakius“ pakeis naujas laivas. Viskas Lietuvos kariuomenėje gerėja. Aš gal pasigendu nuoseklumo. Pavyzdžiui Estijoje politikai priima sprendimą dėl kariuomenės ateities kelio. Ateina ten rinkimai, išrenkami nauji politikai, bet tai, kas buvo nuspręsta jų pirmtakų, būna toliau plėtojama ir tik baigus pirminį plano įgyvendinimą žiūrima, kaip galima būtų patobulinti. Pas mus ateina nauji vadai kariuomenėje arba nauji veidai politikoje ir visi nori nuo savęs kažką pridėti, kitaip daryti. Imame blaškytis, ieškoti naujovių, prisimename ką mokėmės, bandome tai pritaikyti, bet tai tik prailgina kelią siekiant tikslų. Tai gali būti geri suprantami norai, bet kelias link tikslo pailgėja. Taip pat man nuo pirmųjų tarnybos dienų Lietuvos kariuomenėje iki šios dienos kirba klausimas, kodėl kariuomenė taip kovoja su barzdų nešiojimu. Atvyksta pas mus į pratybas vokiečiai kariai: vieno barzda tokia, kito barzda kitokia. Kodėl vokiečiai gali sau tai leisti, o mes ne...? Pas mus tik gydytojo pažyma, jog turi problemų su oda, leidžia auginti barzdą.
Jei karys nori auginti barzdą, tegu nešioja – gal jam tai leis taikliau šaudyti, gal jis geriau atliks kitas užduotis. Aš tik kelčiau vieną reikalavimą – jei tu nešioji barzdą, tai ir tarnybiniame dokumente turi būti nuotrauka asmens su barzda. Aš pats barzdą pradėjau nešioti 2005 metais. Tiesiog nuėjau pas vadą ir pasakiau – noriu nešioti barzdą. Jei jūs neleisite nueisiu pas gydytojus ir gausiu pažymą, praėjus kiek laiko ją atsinaujinsiu, bet aš noriu nešioti barzdą. Ir viskas – nuo to laiko nešioju barzdą, nors vadai keitėsi ne kartą. Ateidavau pas naują vadą – aš noriu nešioti barzdą. Jei pasakydavo...na čia nelabai ta barzda, geriau nusiskusk. Tada sakydavau – supratau, vade, rytoj einu pas gydytoją pažymos – pasakydavau tiesiai šviesiai. Nerandu motyvo, kam ši taisyklė naudinga. Mano galva reikalavimas yra atėjęs iš sovietinių laikų. Nebent gal kas pasakys, jog dar iš seniau sovietai iš ko nors perėmė šią taisyklę. Aš dabar savo laive vadovaujuosi minėta taisykle – jei dokumente nuotrauka asmens su barzda, tuomet nešiok barzdą, jei ne – prašom nusiskusti ir barzdą nešioti per atostogas.
Ar jūreivis turi laiko paskaityti knygą? Rekomenduokite, prašau, vieną Jūsų skaitytą ir įsimintą?
A. A.: Nuo to meto, kai išmokau skaityti, visada stengiuosi rasti tam laiko. Man patinka skaityti net išėjus į banguotą jūra. Atsiguli į lovą arba įsispraudi į stabilų kampą ir skaitai. Knyga gi juda kartu su manimi, atskirai nešokinėja, tad paskaityti įmanoma. Rekomenduočiau paskaityti Jaroslavo Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai pasauliniame kare“. Knygą skaičiau du kartus. Manyčiau ji mane paveikė. Knygoje siūloma į absurdiškas situacijas žiūrėti filosofiškai. Aš taip pat siūlau jaunimui pasistengti suprasti, jog „čia ir dabar“ yra laikina. Verčiau pabandyti suprasti, kur matai save gyvenime, kokie yra tavo norai. Norėtųsi matyti mąstantį jauną žmogų, kuris suprastų, jog yra ne vien juoda ir balta. Toje pačioje situacijoje į problemą pažiūrėjęs kitu kampu suprasi, jog tragedijos nėra, kaip galėjo pasirodyti iš pradžių. Taip pat nereikia užsispirti ir sėdėti vienoje vietoje - galima rasti savo nišą. Ir net nebūdamas Lietuvoje gali daryti darbus, kurie garsins mūsų šalį. Man atrodo Lietuvoje turi dar praeiti 30 gal 60 metų, kad pradingtų tėvų ir senelių „sovietinis bagažas“. Nesakau, kad viskas blogai tame bagaže...Buvo ir gerų dalykų, turėjome žymių Lietuvai nusipelniusių žmonių, bet pokyčiai dar turi įvykti ateityje.
Ačiū už pokalbį.
