Klaipėdos įgulos karininkų ramovė pradeda interviu ciklą „Patirčių dalybos“. Kalbinsime atsargos, dimisijos karius, domėsimės, kuom gyvos jų mintys šiuo metu, kaip jų akimis dabar atrodo mūsų šalies gynyba, bei dalinsimės patirtimi.
„Jei tu gali ką nors sistemoje pakeisti, matai, jog gali geriau – daryk tai nedelsiant. Jei negali dėl kompetencijos stokos ar neleidžia įgaliojimai, tai nedaužyk galvos į sieną, jos tau dar prireiks,“ – toks yra į atsargą išėjusio ats. plk. ltn. Romano Satkaus moto, kuris baigęs tarnybą Lietuvos kariuomenėje ėmė rūpintis atsargos kariais, kūrė atsargos karių asociaciją. Kaip sekėsi įtikinti kariuomenės vadovybę, jog atsargos kariais reikia rūpintis jau dabar paklausėme pašnekovo jam besirengiant žengti į bene kasdien lankomą sporto salę.
R.S.: „Mano tarnyba buvo visur tik ne namuose (Gargžduose). Atlikti pareigas, mokytis su tarnyba susijusių dalykų teko Lenkijoje, JAV. Po to sekė etapas skirtinguose Lietuvos kariuomenės daliniuose. Buvau LDK Kęstučio pėstininkų bataliono vadas. Baigęs karjerą kariuomenėje patyriau, tai ką išgyvena daugelis. Grįžau namo ir supratau, kad nieko nepažįstu. Atvykau, kaip į naują miestelį. Visi prieš 20 – imt metų buvę pažįstami iškeliavę. Bandžiau kurti atsargos karių asociaciją, metus važinėjau į karinius dalinius, susitikinėjau su vadais, vyko bendravimas. Į asociaciją stoti raginau ir tuos asmenis, kurių tarnyba jau buvo besibaigianti. Viena iš pagrindinių idėjos krypčių – atsargos karių integravimas į civilį gyvenimą. Išėję į atsargą žmonės yra paliekami „už skliaustelio“, kariuomenės durys užsidaro ir žmogus būni nežinioje, pradedi naują etapą po pusės šimto metų nuo tavo gimimo. Kokios tokio žmogaus galimybės integruotis visuomenėje, darbo rinkoje? Mano nuomone, tokiems žmonėms būtina padėti.“ Tačiau mano iniciatyvą sujaukė pasibaigęs finansavimas ir veikla susijusi su atsargos kariais nutrūko.
Lietuvoje į atsargą išėję karių yra kviečiami į rezervo pratybas. Kokią svarbą mūsų šalies ginkluotose pajėgose turi rezerve esantys asmenys?
R.S.: „Strateginiu lygmeniu rezervo kariai yra pagrindas. Kariuomenės rezervas – esminis veiksnys mobilizacijos atveju, kai vykdoma agresija prieš valstybę. Būtent šie žmonės karinio konflikto metu pakeičia profesinės karo tarnybos karius vykdant rotaciją ar skiriant tam tikras užduotis. Pateiksiu Suomijos pavyzdį. Suomijos rezervo rengimo sistema yra geriausia Europoje, rezervistų skaičius bene didžiausias visame senajame žemyne. Ten iš rezerve esančių karių dažniausiai būna suformuojamas kuopos dydžio vienetas, kurio kiekvienas karys žino, kur pratybų pirmą dieną turi atvykti. Dažniausiai tai yra miškinga vietovė, į kurią atgabenamas jūrinis konteineris su būtent minėtai kuopai skirta ginkluote, ekipuote, amunicija, ryšio priemonėmis. Kai transportas atvyksta, ten jo laukia visi kuopos kariai, kurie per valandą būna pasiruošę vykdyti užduotis: ar tai įrengti oro stebėjimo postą, ar atnaujinti tarpusavio supratimo įgūdžius veikiant didesnėse karių grupėse. Vyksta individualus kario supažindinimas su nauja ginkluote, atsiradusiomis naujovėmis taktikoje. Nemačiau nei vieno suomio žygiuojant per pratybas. Užsiėmimai ten rimti ir ne dėl varnelės padėjimo ataskaitoje daromi. Kartu su vienu Suomijos karininku rengiau rezervo mokymų doktriną Lietuvos kariuomenei. Planas buvo paruoštas, pasirašytas tuometinio KAM ministro, bet kadangi rezervo mokymų nebuvo, tai ir parengtas dokumentas nugulė stalčiuje. Tikėkimės dabartiniai rezervo pratybų planuotojai gali šia ar kitų Lietuvos karininkų parengta doktrina pasinaudoti, nes rezervo rengimas yra itin svarbus mūsų šaliai.“
Lenkijoje atlikdamas tarnybą, mokydamasis akademijoje esate praleidęs ne vienerius metus. Kaip prasidėjo Jūsų pažintis su mūsų kaimynais?
R.S.: 1994 m. buvau išsiųstas į pėstininkų akademiją Wroclave. Nemokėjau lenkiškai, turėjau klaidingą įsivaizdavimą, jog mokėdamas rusų kalbą suprasiu, kas man yra sakoma. Nuvykęs ten, žiūriu į dėstytoją ir suvokiu, jog visiškai nieko nesuprantu. Savotiškas šokas, kurį paverčiau iššūkiu. Po mėnesio jau supratau lenkų kalbą, dar po dviejų jau kalbėjau lenkiškai. Ilgiau nei pusmetį trukęs kursas baigėsi ir grįžau į Lietuvą nenutuokdamas, jog Lenkijoje manęs dar laukia kiti, didesni iššūkiai.
Sulaukėte kvietimo atlikti tarnybą Lenkijoje Lietuvos ambasadoje. Buvote vienas pirmųjų paskirtų gynybos atašė užsienio valstybėje. Kaip vyko pasiruošimas naujoms pareigoms?
R.S.: Pasiūlymas buvo netikėtas. Teko enciklopedijoje skaitinėti, kas yra atašė, kokios atsakomybės, pareigos. Krašto apsaugos ministerijoje vietoje instruktažo išgirdau nurodymą: „tu nuvažiuok, pamatysi, kaip ten kas, ir grįžęs į Lietuvą mums papasakosi“. Nuvažiavau ir netikėtai susidūriau vėl su kalbos iššūkiu. Pasirodo gerai mokėjau lenkiškai karybos temomis, o diplomatinė ar buitinė kalbą sekėsi prasčiau. Mėnesį vėl buvau paniręs į kalbos mokymąsi.
Kokia veikla užsiėmė tuometis gynybos atašė? Kokios buvo pareigos ir užduotys?
R.S.: Buvau vadovas, vairuotojas, buhalteris. Dariau viską pats. Pagalbos sulaukiau iš ambasados darbuotojų. Jie Lenkijoje įsikūrė dvejais metais anksčiau, tad turėjo jau šiokios tokios patirties. Labai stiprus kolektyvas buvo. Vėliau daugelis jų pakilo pareigose, tęsė sėkmingą karjerą mūsų šalies valdyme. Kaip gynybos atašė, dalyvaudavau ambasados renginiuose, susitikimuose, teko bendrauti su Lenkijos prezidentu, ministerijų vadovais. Lenkai su manimi elgėsi globėjiškai, bet neįkyriai, kas man buvo svarbu ir malonu. Savaitei nepraėjus nuo tarnybos pradžios, jau teko organizuoti Lino Linkevičiaus (tuometinio Lietuvos krašto apsaugos ministro) vizitą Lenkijoje. Vėl buvo iššūkis perprasti protokolinio renginio subtilybes. Ne viskas pavyko, kaip turėjo būti, bet nusiskundimų nesulaukiau, kaip pirmam kartui, manau buvo gerai. Intensyvumas buvo toks, jog mėnuo laiko atrodė , kaip visi metai.
Tikriausiai teko bendrauti ir su kitų šalių ambasadų darbuotojais, gynybos ar karo atašė atstovais. Koks jų požiūris buvo į Jus ir apskritai į Lietuvą 1995 metais?
R.S.: Gynybos atašė ar kiti ambasados darbuotojai buvo vertinami ne kaip asmenybės, bet kaip valstybės atstovai. Paties susimovimas reikšdavo valstybės susimovimą ir tokios situacijos suvokimas keldavo tikrai nemažą stresą. Atsakomybė buvo didžiulė. Teko vykti į pirmą ne Lietuvos ambasadoje vykusį renginį. Ėmiau ieškoti informacijos, kaip viskas vyksta tokiuose susitikimuose. Gavau patarimą: „nupirk gėlių susitikimą organizuojančio vokiečių diplomato žmonai - neprašausi, o kai jau būsi ten, kalbėk ką nori, su kuo nori, bet nelik vienas“. Nuvykęs supratau kad gėlių pirkti tikrai nebuvo būtina, bet šeimininkė „ištirpo“ iš karto. Po pradžioje vykusio mandagumo frazių apsikeitimo, mane susitikimo šeimininkas supažindino su kitų šalių diplomatais. Mano anglų kalba buvo su akcentu, bet kai kurių kitų šalių kolegų anglų kalba buvo sunkiai suprantama, tekdavo linkčioti galvą ir pritarti nevisai suprantamiems teiginiams arba į šypseną atsakyti šypsena net nebesitikint kokybiškai pabendrauti. Išėjus iš pastato ir atsisėdus į mašiną, nuovargis buvo, kaip po 8 val. fizinio darbo, nors svečiuose užtrukau tik 1,5 val. Tas krūvis susideda iš to, kad paruošimas buvo artimas nuliui, o pastangų, noro, iniciatyvos daug. Atsakomybė didelė, aplink pulkininkai, generolai, o aš tuomet buvau kapitonas iš neseniai nepriklausomybę atgavusios mažos valstybės. Tiesa, į Lietuvą visi žiūrėjo teigiamai ir pagarbiai. Vertėtų priminti, jog Lenkija buvo pirmoji valstybė mums padovanojusi letalią ginkluotę: minosvaidžiai su amunicija, sunkieji kulkosvaidžiai, granatsvaidžiai. Buvo pasirašyta sutartis, pagal kurią Lenkija tapo strateginiu Lietuvos partneriu.
Pastaraisiais metais Lenkijos gynybos pajėgumai stipriai išaugo. Nors šioje valstybėje, kaip ir daugelyje šalių, vyksta ideologinė kova tarp „kairiųjų“ ir „dešiniųjų“, sprendimai liečiantys valstybės gynybą buvo priimti operatyviai ir be didelių skandalų. Kokią situaciją Jūs matote Lietuvoje?
R.S.: Politiniai ginčai Lenkijoje buvo ir yra nuožmesni nei Lietuvoje, tačiau šalies gynybos klausimu visada randamas bendras sprendimas ir jis randamas greitai. Lietuvoje turime ženkliai sustiprėjusį „kraštutinės dešinės“ populiarumą. Kaip ir kitos šalys, mes turime silpnesnį kritinį mąstymą turinčių piliečių. Jų dėka populistai kritikuojantys valdžią ir nepateikiantys jokių racionalių sprendimų įgavo teisę daryti įtaką šalies valdyme. Už juos balsavusius žmones „susigražinti“ praktiškai neįmanoma – dauguma jų yra vyresnio amžiaus, kurių paveikti jau nebegalime. Bėda ta, jog tokie asmenys turi vaikus, anūkus, kuriems galimai artimųjų rate jau buvo padaryta įtaka. Tiesa, tai yra normali socialinė šalies sudėtis. Nesame išskirtiniai. Manau tokių žmonių buvo ir anksčiau, bet mes jų tiesiog negirdėdavome ir neturėdavome kur jų dėstomų marazmų paskaityti. Dabar yra socialiniai tinklai, įvairios platformos bendravimui, nuomonių pareiškimui, tad mes juos matome ir girdime dažniau nei tai buvo techniškai įmanoma anksčiau.
Dalis visuomenės pamatė, paskaitė, išgirdo ir susibūrę į bendraminčių gretas garsiai pareiškė nepritarimą...
R.S.: Pasaulyje sustiprėjęs kraštutinės dešinės judėjimas bent jau pas mus Lietuvoje gavo stiprią, aiškią plačios visuomenės reakciją, kuri man ir teikia optimizmo. Kalbu ne vien apie kultūros ministerijai pavaldžių įstaigų darbuotojus, proteste dalyvavo inteligentai ,kritiškai mąstyti gebantys žmonės. Tai buvo savotiškas patriotinės visuomenės dalies moralinis sukilimas. Prasidėjus plataus masto invazijai į Ukrainą, būtent tokio tipo žmonės buvo pirmieji atėję į pagalbą savo kariams. Mano manymu Lietuvoje proteste dalyvavę ar jam neabejingi buvę asmenys ir pas mus karo atveju būtų pirmieji savanoriškai atėję valstybės gynėjai.
Kokią jaunąją kartą turėtume ugdyti, kad valstybės gynėjų gretos būtų pakankamai gausios?
R.S.: Užauginti turime mąstančius žmones. Ne egoistus. O jei jau bus mąstantis žmogus, tai bus didelė tikimybė, jog jis savarankiškai pasirinks sveiką gyvenimo būdą, nereikės net skatinti, versti. Toks žmogus vienu ar kitu būdu ima dalyvauti valstybės gyvenime paties pasirinkta forma: savanoriavimas įvairiose organizacijose, karinės tarnybos atlikimas. Svarbu, jog žmogus augtų neabejingas negeriems dalykams, nesitaikstantis ir kritiškai mąstantis.
Ačiū už pokalbį.
