Klaipėdos įgulos karininkų ramovė tęsia interviu ciklą „Patirčių dalybos“. Kalbiname atsargos, dimisijos karius, domimės, kuo gyvos jų mintys šiuo metu, kaip jų akimis dabar atrodo mūsų šalies gynyba.Šį kartą prisiminsime, kaip po mūsų šalies nepriklausomybės atkūrimo, atgimė Lietuvos kariuomenės ir Valstybės saugumo žvalgybų agentūros. Grįžti į 1990 – uosius mums padės Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Klaipėdos skyriaus pirmininkas, pirmosios po atkurtos nepriklausomybės suformuotos savanorių rinktinės štabo viršininkas dim. kpt. Algirdas Grublys.
Ramų dėstytojo gyvenimą iškeitėte į Valstybės saugumo departamento (VSD) žvalgybininko pareigas. Kada įvyko šis ženklus Jūsų aplinkos pokytis?
Lietuvos atgimimas pakeitė daugelio žmonių gyvenimą ir likimą. 1990 m. kovo 11 d. paskelbus Nepriklausomybės aktą iškilo klausimas – o kas toliau? Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) Klaipėdos taryboje atkurtos Lietuvos karininkų sąjungos narys Cirilis Norkus iškėlė pasiūlymą registruoti savanorius. Supratome, jog reikalinga valstybės gynyba, šaliai reikia kariuomenės. 1990 m. kovo 16 d. buvo sukviestas Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Klaipėdos tarybos posėdis, kuriame buvo sudaryta iniciatyvinė grupė Lietuvos kariuomenei atkurti. Nutarta įkurti Klaipėdos savanorių rinktinę. Žiniasklaidoje viešai kvietėme asmenis tapti savanoriais. Pradėjome juos registruoti, išduoti laikinus savanorių pažymėjimus. Netrukus suformavome rinktinę, paskyrėme būrių vadus. Visų bendru sprendimu tapau šios rinktinės štabo viršininku. Nors Vilniuje nenorima to pripažinti, bet ši rinktinė yra atkuriamos Lietuvos kariuomenės pradžia. Pirmoji uniformuoto būrio išvyka Į Panemunę tiesiog „išvertė iš koto„ Karaliaučiaus pusėje buvusius pasieniečius. Sovietų kariuomenė išsikvietė šarvuotį. Jų aukšto rango karininkams buvo pasakyta, kad nuo šiol čia nepriklausomos Lietuvos Respublikos valstybinė siena. Netrukus įsikūrė Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba (SKAT) ir dauguma rinktinės narių įsiliejo į šios organizacijos gretas arba pradėjo darbą Krašto apsaugos departamento (KAD) Klaipėdos zonos komendantūroje. Aš tęsiau dėstytojo darbą Antano Venclovos Klaipėdos pedagoginėje mokykloje, buvau išrinktas LPS Klaipėdos skyriaus pirmininku ir LPS Tarybos nariu. Birželio mėnesį į mano darbovietę iš Vilniaus atvyko VSD generalinio direktoriaus pavaduotojas Danas Arlauskas, kuris pasiūlė dirbti pas juos. Kategoriškai atsisakiau. Vėliau, dar po kelių atskirų VSD pareigūnų vizitų, buvau įtikintas ir sutikau su 3 mėnesių bandomuoju laikotarpiui. Po mėnesio tiesioginiai kontaktai su Vilniuje esančiais kolegomis nutrūko. Staiga pas mane pradėjo važinėti į Lietuvos VSD perėję buvę KGB pareigūnai. Tie vizitai nebuvo malonūs. Aišku, jie dėl to, jog pasirinko tarnybą Lietuvoje, buvo pasmerkti Rusijos, bet jų mentalitetas buvo kitoks. Pavyzdžiui, mes aktyviai aiškinomės Jedinstvos aktyvistus, stebėjome sovietų kariuomenės ir įvairių struktūrų veiksmus, o jie mums pasakojo kiek ir kokių asmeninių būstų „gavo“ Turniškėse. Man buvo neramu, jog mes čia, Klaipėdoje, gal patapome nebereikalingi, gal ir tie sovietiniai pareigūnai jau senai atleisti, tad paskambinau į Vilnių ir paprašiau susitikimo su tuometiniu VSD gen. direktoriumi Mečiu Laurinkumi. Po mėnesio susitikau su juo, daviau priesaiką, gavau tarnybinį pažymėjimą su netikra pavarde ir prasidėjo oficialus, slaptas pareigūno darbas žvalgyboje VSD gretose.
Neilgai trukus palikote VSD ir perėjote į Krašto apsaugos departamento (dabar Krašto apsaugos ministerija) Antrojo departamento (dabar Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas) pareigūnų gretas. Kodėl įvyko šios permainos?
Perėjimą į tarnybą kariuomenėje nulėmė sausio 13 - osios įvykiai. 1991 m. sausio 8 d. sovietų kariai Vilniuje užimdami SKAT štabą sužeidė lietuvį savanorį. Pralietas kraujas buvo signalas, kad imperija pradeda naują Lietuvos okupacijos etapą. Turėdamas pakankamai informacijos supratau, jog privalau stoti į atvirą kovą. Kitą rytą atėjau į darbą mokykloje ir pasakiau moksleivėms, jog šiandien yra mano paskutinė darbo diena, o čia yra paskutinė jūsų paskaita – važiuokite namo, mūsų laukia sunkios dienos. Mokyklos direktorei atvėriau kortas, kad esu VSD pareigūnas ir privalau pradėti legalų darbą. Mieste judėjo karinė sovietų technika ir jūrų pėstininkai. Gatvėse ir visuomenėje augo įtampa. Klaipėdoje buvo paskelbta komendanto valanda. Po sausio 13 - osios įvykių netikėtai atsistatydino VSD gen. direktorius M. Laurinkus. Vėl nutrūko kontaktai su centru Vilniuje. Sužinojau, jog kuriasi Antrasis departamentas. Iš C. Norkaus gavau rekomendaciją ir netrukus jau pildžiau reikiamus dokumentus siekdamas pradėti tarnybą karinėje žvalgyboje. Po savaitės Viniuje daviau kario priesaiką ir Klaipėdos zonoje ėmiau rinkti žmones ir kurti žvalgybos struktūrą. Siekiant neatskleisti, jog Klaipėdoje kuriama karinė žvalgyba, oficialiai buvau įdarbintas Pasienio tarnyboje, vėliau KAD Klaipėdos zonos komendantūroje.
Matėte iš naujo besikuriančią kariuomenę. Su kokiais iššūkiais susidūrė KAD II departamentas stebėdamas šį visą procesą ?
Lietuvoje dar porą metų buvo Sovietinė kariuomenė. Nuolatinė okupacinės kariuomenės veiklos stebėsena, sovietų karinės technikos tranzito iš Vokietijos per Klaipėdos tarptautinę jūrų perkėlą kontrolė, įvairių konfliktų prevencija buvo pagrindiniai darbai. Daug lietuvių karininkų atsisakę tarnybos Rusijos kariuomenėje grįžo į Lietuvą su mintimis įsilieti į šalies karines struktūras. Tai buvo skirtingi žmonės. Vieni brandūs patriotiškai nusistatę savo srities specialistai, kiti tik su tikslu užsitikrinti lietuvišką pensiją, treti turėję santykių su Sovietų spec. tarnybomis ir dabar bandantys įsiskverbti į mūsų kuriamos kariuomenės gretas. Tad kontržvalgybos pareigūnams darbo užteko. Kariuomenės kūrimosi laikotarpiu negatyviai pasireiškė dirbtinai kurtas nepasitikėjimo asmenimis procesas. Iš civilinio gyvenimo atėję, kariuomenėje netarnavę asmenys bijodami konkurencijos skleisdavo pramanus apie patriotiškai nusiteikusių, gabių karininkų galimą priklausymą KGB ar GRU. Tyrimai trukdavo ilgokai. Daugiausiasia nepasitvirtindavo, bet žmonės nugrūsti į rezervą palikdavo tarnybą. Kita problema - II departamento prašymu Rusijos kariuomenėje pasilikusių tarnauti ir mūsų tarnybai iš vidaus infpormaciją teikiančių kariškių legalizavimas ir tolesnės tarnybos Lietuvai užtikrinimas.
Tapote AOTD Klaipėdos zonos vadovu, bet po beveik trejų metų praleistų kariuomenėje vėl grįžote į VSD. Kodėl?
Į VSD vadovo postą grįžo M. Laurinkus, ėmė kalbinti ir mane grįžti. Iš pradžių bandžiau paaiškinti, jog tarnauju Lietuvos kariuomenėje, turiu kapitono laipsnį, savo atsakomybės zoną, viskas man čia gerai. Tačiau M. Laurinkus nepasidavė: „Lietuvos valstybei tavęs reikia saugumo departamente, nes viskas sujaukta, reikia iš naujo atkurti pasitikėjimą šia tarnyba.“ Atvykęs Vilniun sutikau M. Laurinkų ir tuometinį KAM ministrą Audrių Butkevičių. Jie kalbėjo paprastai: „..valstybės interesas yra toks, jog mums reikia, kad tu dirbtum VSD“. Teko paklusti. Per šiuos nepilnus trejus metus AOTD tapo tvirta žvalgybos ir kontržvalgybos tarnyba. Okupacinė kariuomenė jau buvo išvykusi iš Lietuvos, reikėjo orientuotis į naujus uždavinius. Karo mokyklas užsienyje baigę žmonės atvykdavo tarnauti į AOTD. Atsirado naujų asmenų su reikalinga kompetencija. Ir aš pats tuomet maniau, jog kariuomenėje (AOTD) gali dirbti jaunesni žmonės, o aš labiau būsiu naudingas VSD, kur patirtis, analitinis mąstymas turėjo didesnę svarbą atliekant užduotis. Tai gi 1993 m. rudenį vėl grįžau į Valstybės saugumo departamento gretas. Mane paskyrė VSD Klaipėdos apygardos viršininku. Taip čia ir likau dar 15 metų. Tiesa, bendravimas su AOTD nenutrūko. Būdavo VSD gauna kokią tai medžiagą apie karį, kuris veržiasi į tarnybą, bet mes matome, jog tai buvęs jedinstvininkas ar nelojalus valstybei asmuo, tad informaciją perduodavome AOTD, kad jie pasitikrintų šį žmogų. Jie mums perduodavo informaciją apie civilius asmenis, kurie slampinėja uoste ir fotografuoja karinius objektus. Vyko bendradarbiavimas, bet ir netrūko konkurencijos tarp šių tarnybų, kuri geriau pasirodys. Vėliau veiklos sritys išsiskyrė. VSD atskirais laikotarpias gaudavo svarbių šalies vidaus politikos ir ekonomikos stabilumą užtikrinančių užduočių: nevaldomo spirito įvežimo, ypač paveikusio vidaus rinką, užkardinimas, muitinės ir pasienio tyarnybų pareigūnų veiklos skaidrinimas, neleglios migracijos per Baltijos jūrą sustabdymas, kova su banditizmu, valstybės kontrolės Klaipėdos uoste užtikrinimas neleidžiant nusikalstamoms struktūroms patekti į uostą privatizacijos laikotarpiu. Atskirai teko tirti nelojalių piliečių veiklą, kurią skatino Klaipėdoje tuomet veikęs Rusijos konsulatas.
Truputį apie asmeninį gyvenimą ir jo derinimą su žvalgybinėmis užduotimis.
Mokykloje daugiau domėjausi humanitariniais dalykais, sunkiau sekėsi matematika. Aktyviai sportavau. Galvojau studijuoti su kultūra susijusius mokslus, taip pat buvo minčių apie pedagogiką. Baigęs Klaipėdos politechnikumą buvau išgrūstas tarnauti į sovietinę kariuomenę. Ten paskutinius 1,5 metų praleidau sausumos kariuomenės atskirame žvalgybos batalione. Po tarnybos pasirinkau Vilniaus pedagoginį institutą, geografijos ir fizinio lavinimo discipliną. Po studijų pradėjau pedagoginį darbą įvariose mokymo įstaigose. Dirbau mokytoju, dėstytoju, sporto metodininku, treneriu. Ypač sudėtinga buvo slapta dirbti ankstyvuoju laikotarpiu. Esi dvigubas asmuo. Viešumoje atviras, veiklus Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio tarybos atsakingas sekretorius, vėliau pirmininkas, ir tuo pat metu VSD ar KAD pareigūnas, vykdantis struktūros kūrimo, asmenų parinkimo, sovietinės sistemos stebėjimo veiklą. Buvo tikrai sudėtinga. Šeima, draugai, bendradarbiai nesupranta, kur kartais dingstu, kodėl netikėtai išvykstu į sostinę, nevažiuoju į varžybas. Būdavo prapuolu savaitei. Ką žmonai sakyti? Tekdavo meluoti, kurti visokias istorijas. Pirmoji žmona nesusitaikė su tokiu gyvenimu ir teko pasukti skirtingais keliais. Tiesa, veikla žvalgyboje buvo labai įdomi. Emocijos kuriant, atrandant, darant kažką naujo ir svarbaus Lietuvai buvo labai stiprios. Tos įtampos, atsirandančios priimant asmeninę atsakomybę už sudėtingesnes operacijos sprendžiant žmonių likimus, atmintyje ryškios iki šiol.
Šių dienų technologijos ir su jomis susijusios galimybės jau kitame lygyje. Kaip manote, tai labiau padeda mūsų saugumo struktūroms ar priešiškoms jėgoms?
Jau daug laiko praėjo ir apibūdinti šios dienos tarnybų galimybių negaliu. Manau, jog šiuolaikinės technologijos gelbėja daugiau tarnyboms nei blogiems asmenims. Daug kas pasimauna socialiniuose tinkluose. Viešina ką nereikia arba jie patys, arba jų artimieji. Manau, kad šiuo metu tarnybose dirba stiprios informacijos analizės grupės. Tikriausiai naudojamos šiuolaikiškos sekimo priemonės. Įtariu nebereikia važiuoti paskui automobilį su kita transporto priemone norint jį stebėti.
Technologijos patobulėjo ženkliai, bet jas valdyti vis dar reikia žmogaus. Kokių bruožų, savybių žmogus tinkamiausias AOTD ir VSD tarnyboms?
Žmogus turi būti išlaikytas, nedarantis staigių judesių, nepriimantis greitų sprendimų. Reikia įvertinti, pasverti, nebijoti išlaukti reikiamo momento. Kartais būna, jog artėja laukiama situacija, atrodo jau laikas imtis veiksmų, bet geriau luktelti, dar kartą įvertinti gautą medžiagą – gal pasirodys kitos, naujos aplinkybės, suteiksiančios galimybes pasiekti geresnį užduoties, sumanymo rezultatą. Tiek AOTD, tiek VSD greito rezultato nebūna, nors to žmogiškai daug kam norisi. Labai svarbus analitinis mąstymas. Reikia plataus požiūrio į aplinkybių seką įvertinant smulkmenas. Humanitarams operatyvinėje žvalgyboje galbūt yra lengviau nei tiksliųjų mokslų žinovams. Žmogui turi būti priimtinas uždaras gyvenimo būdas. Privalai kontroliuoti savo aplinką, artimus draugus. Slegia įvairūs apribojimai: be leidimo negali važiuoti atostogauti ar keliauti, turi susitaikyti, jog periodiškai būsi tikrinamas melo detektoriumi. Gal dabar reikalavimai ir pasikeitę, bet ne visi žmonės geba atlaikyti tokius pastovius išbandymus.
Šių dienų Lietuvos kariuomenė ir VSD Jūsų akimis? Kaip mums sekasi, ar domitės?
Apie VSD pasakyti daug negaliu, nes tarnybos reikalavimai atitolina bendravimą su veteranais. Su kariuomene paprasčiau. Dalyvauju visuomeninėje karių - veteranų veikloje. Gyvenu šalia Dragūnų bataliono tvoros, kartais bėgdamas miške krosą sutinku pratybose dalyvaujančius karius. Galvoju, kad gyvenimas laisvoje ir demokratinėje valstybėje įnešė atsipalaidavimą, nepakankamą priešiškų valstybių grėsmių vertinimą. Karas Ukrainoje parodė naujus karybos metodus naudojan šiuolaikines technologijas. Čia mes atsiliekame. Nepatinka privalomos karo tarnybos organizavimas. Jaunesniųjų karininkų vadų mokymuose aukštos kvalifikacijos IT specialistai praeina trejų metų mokymus pagal pėstininkų būrio vado programos kvalifikaciją. Žmonės su tokiu išsilavinimu naudingesni būtų gilindamiesi į dronų valdymą, kompiuterinį programavimą ar informacinės saugos technologijas. Atkreipiau dėmesį, kad VSD silpnai pasirodė per pabėgėlių iš Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos antplūdį į mūsų šalį. Aišku, mūsų saugumiečiai dėl personalo stokos fiziškai negalėjo visų patikrinti. Atvykusiųjų kiekis buvo milžiniškas. Galvoju, jog pasitelkus veteranus saugumiečius filtravimo funkcija būtų buvusi atlikta greičiau ir kokybiškiau. Vis gi ilgametė darbo patirtis rusakalbių bendruomenėse, sukaupta analitinė informacija, priešiškų valstybių spec. tarnybų veiklos metodų žinojimas būtų labai pravertę ir pagreitinę filtravimo procesą. Kaip juokaudavo kolegos amerikiečiai - Lietuva turtingesnė už mūsų valstybę, nes gali sau leisti labiausiai patyrusius specialistus taip anksti išleisti į užtarnautą poilsį.
Kuom užsiimate dabar? Kokia veikla lydi Jus?
Dabar turiu laiko visuomeninei veiklai. Su kariuomene bendravimas yra išlikęs. Kiekvienais metais organizuojame tradicinį naktinį žygį „Klaipėdos sukilėlių keliais“, skirtą Klaipėdos krašto prijungimui prie Lietuvos. Paruošiau 25 skirtingus maršrutus. Aktyviai dalyvauju Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos ir Atsargos karininkų sąjungos veikloje. Dalyvauju orientavimosi sporto varžybose. Neseniai grįžau iš veteranų varžybų Kipre. Ruošiuosi šių metų Pasaulio čempionatui.
Ką galėtumėte patarti dabar Lietuvos kariuomenėje tarnaujantiems ir dirbantiems žmonėms?
Reikia didžiuotis savo pasirinkimu tarnauti kariuomenėje, gilintis į technologijų ir ginkluotės naujoves, būti budriems tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Ne paslaptis, kad priešiškų valstybių spec. tarnybos ieško spragų mūsų gynyboje ir žmonių resursuose. Nepatariu net ir išėjus į atsargą lankytis nedraugiškose mūsų šaliai valstybėse. Vos kirtus sieną galite tapti medžiojamu objektu. Paprasčiausiai nepajusite, kaip tavo asmeniniuose daiktuose gali atsirasti narkotinių medžiagų, dėl kurių būsite tuoj sulaikytas ir verbuojamas dirbti jiems. Užsienio žvalgyba žiūri mūsų socialinius tinklus, stebi žiniasklaidą. Atostogos, išvykos į tokias šalis buvo ir yra pavojingos, o manyti, jog esi niekam neįdomus – klaidinga.
Rekomenduokite, prašau, skaitytą knygą.
Besidomintiems kariuomenės kūrimo istorija Klaipėdos krašte ir Lietuvoje rekomenduočiau Cirilio Norkaus knygą „Tėvynės labui“. Besidomintiems VSD - Severino Vaitiekaus „Lietuvos žvalgyba XXa. viduryje ir antroje pusėje “.
Ačiū už pokalbį.
