Klaipėdos įgulos karininkų ramovė tęsia interviu ciklą „Patirčių dalybos“. Kalbiname atsargos, dimisijos karius, domimės, kuom gyvos jų mintys šiuo metu, kaip jų akimis dabar atrodo mūsų šalies gynyba, bei dalinamės patirtimi.
Šį kartą su mumis pasikalbėti sutiko dim. mjr. Henrikas Krivickas. Mūsų pašnekovas tarnybą Lietuvos kariuomenėje pradėjo 1991 m., iš karto po sausio 13 – osios įvykių. Savanorių pajėgose pirmąjį karinį laipsnį gavęs dim. mjr. Henrikas Krivickas tarnybą vėliau tęsė naujai įkurtame LDK Butigeidžio dragūnų batalione. Tarnybos pajūryje metu baigė karininkų kursus Lietuvos karo akademijoje bei JAV. Vėlesnės karinės tarnybos vietos buvo Vilniuje – LK Gynybos štabe, bei „Geležinio Vilko“ brigadoje. Išėjęs į atsargą pašnekovas trumpai padirbo privačiame sektoriuje ir vėliau grįžo į tarnybą – šį kartą į Pasienio kontrolės punktų direkciją prie Susisiekimo ministerijos.
Šiai dienai Lietuvos sienos apsauga sulaukia daug dėmesio. Dabar skaitome, matome pranešimus apie kontrabandinius oro balionus, kiek anksčiau pro mūsų sieną legaliai buvo įsileista nuo autoritarinių režimų bėgusių gudų, rusų. Taip pat turime nuo karo bėgusių ukrainiečių. Ar girdimi samprotavimai, jog lietuvių Lietuvoje vis mažiau kelia Jums nerimą?
H. K.: Kas gali pasakyti, kad mūsų tarpe yra vien grynakraujai lietuviai? Žmonių iš skirtingų kraštų maišymasis Lietuvoje yra istoriškai būdingas mūsų šaliai. Pasaulis keičiasi, nereikia bijoti, jog lietuviai susimaišys su kitų tautų atstovais. Sėkminga užsieniečių asimiliacija, integracija gali nusverti dabar visuomenėje matomus neigiamus imigracijos į mūsų šalį padarinius. Išvyti žmonių nereikia, galime užsiauginti teisingus piliečius. Procesas ilgas, greitų rezultatų neduodantis, bet jis gali būti sėkmingas. Turime pavyzdžių: sporte matome už Lietuvą žaidžiančius sportininkus su ne lietuviškos kilmės pavardėmis, kariuomenėje 2000 – aisiais daugybė kolegų buvo su slaviškomis pavardėmis ir didžioji dalis tų asmenų buvo puikūs kariai, savo sričių specialistai. Sutinku tokius asmenis ir dabar. Net kai mūsų nuomonės išsiskiria kalbant apie karą Ukrainoje, jų paklausus, ką darysi, kai priešas iš rytų čia ateis, gaunu tiesų atsakymą – čia mano tėvynė, eisiu jos ginti.
Kokia kalba bendrausime gindami Lietuvą? - paklaustų Jūsų skeptiškai į pagausėjusių kitataučių gretas žiūrintys lietuviai.
H. K.: Paprastas pavyzdys. Pasitaiko, kad tarnybos metu neatsidaro automatiniai vartai prie patikros punkto. Matau stovi vilkikas su lietuviškais transporto priemonės numeriais. Prieinu prie vairuotojo ir klausiu lietuviškai. Jis man atsako rusiškai. Tada aš jo klausiu angliškai. Jis nieko neatsako. Tada paklausiu rusiškai, kiek metų gyveni Lietuvoje? Praleidžiu žinoma tokius asmenis tęsti kelionę, bet atsisveikindamas pasakau – mokykis lietuvių kalbos. Pas mus tarnyboje yra aptarnaujantis personalas atsakingas už švarą. Ten kolektyve yra rusakalbių asmenų. Aš su jais bendrauju lietuviškai ir matau, kad jie pamažu taip pat bando su manimi lietuviškai bendrauti. Žmonės ima mokytis kalbos, kai supranta, jog kitaip susikalbėti nepavyks. Tas pats ir su ukrainiečiais. Jei jau žmogus du ar tris metus gyvena Lietuvoje, tai gal jau pakaks bendrauti rusiškai.. Latvijoje rusakalbių yra dar daugiau nei Lietuvoje, bet ten nuvykęs rusiškai sunkiai susikalbėsi. Estijoje yra vietų, kur gyvena rusų sentikiai. Tarpusavyje jie kalba rusiškai, bet bendraudami su estu jie greitai persijungia į estų kalbą ir be problemų susikalba estiškai.
Kaip susikalbėti su lietuviškai puikiai mokančiu, bet kardinaliai priešingą požiūrį į Lietuvos ateitį turinčiu tautiečiu?
H. K.: Yra žmonių grupė, kuri tiesiog be jokios ideologijos visada pasisako „prieš“. Ar tai balsuoja prieš ką nors, ar tai diskusijoje pasisako visada prieš valdžią (bet kokią). Kodėl taip nutinka..? Viena iš priežasčių išsilavinimo nebuvimas, kas iš karto sąlygoja kritinio mąstymo nebuvimą. Informaciją gauna iš vieno šaltinio ir savotiškai užsidaro burbule. Tokiam žmogui pasakai sakinį, kuriame yra žodis „landsbergis“ ir diskusija nutrūksta...emocijos paima viršų. Uždavus klausimą, kas negerai su bet kuriuo Lietuvos Landsbergiu, rišlaus atsakymo niekada nebūna – emocijos išlieka neigiamos, bendravimas patampa sudėtingas.
Jūsų paauglystėje be pasirinkimo buvo tik viena - „sovietinė tiesa“. Kaip ji atsispindėjo kasdienybėje?
H. K.: Nepatikėsite, bet buvau pavyzdingas „spaliukas“, po to patapau pavyzdingu „pionieriumi“. Žinojau visą V. Lenino giminę. Žinojau visus vardus pavardes Lenino seserų, brolių, tėvų. Išstudijavau visą jo priešistorę, kas nutiko Leninui, jog pasirinko puoselėti komunistinę ideologiją. Laimei, turėjau gerą istorijos mokytoją, tiesa, kartą susimušėme su ja. Gavau antausį, nesusilaikiau – paleidau rankas į laisvę. Istorinių knygų ir šios mokytojos dėka manyje įvyko lūžis. Tuomet ėmiau atvirai ginčytis su prokomunistinių pažiūrų mokytojais dėl antro pasaulinio karo įvykių traktavimo, dėl smetoniškoje Lietuvoje vykusių peripetijų. Mokykla buvo banditų rajone, joje mokytojavo nemažai prokomunistinių veikėjų. Kartą dešimtoje klasėje vidury pamokų buvau iškviestas į saugumo komitetą. Ten kiek vėliau atsidūriau dar kartą...Po mokslų autostopu keliavau po Rusiją. Grįžęs į Lietuvą turėjau apsilankyti pas saugumiečius, nes jie niekaip nesuprato, kaip galima keliauti autostopu, patapau įtartinas.
Po mokyklos tikriausiai sulaukėte šaukimo į sovietų kariuomenę. Kaip ten sekėsi?
H. K.: Sukausi visaip, kad nepakliūčiau į sovietinę kariuomenę ir pavyko. Suvaidinau psichinę ligą. Dar dabar yra įrašas apie tai. Vėliau nepriklausomybės laiku nuėjau į psichoneurologinį dispancerį ir paaiškinau gydytojui, jog anksčiau simuliavau psichinės sveikatos bėdas, nes nenorėjau tarnauti okupantų armijoje. Tada mane paguldė į psichiatrinę ligoninę savaitei ir atlikinėjo įvairius tyrimus. Taip galų gale buvau ištirtas ir mano diagnozė paneigta, bet įrašas yra išlikęs. Net šiai dienai dėl asmeninio ginklo laikymo leidimo pratęsimo vis turiu nešti įvairius popierius, dokumentus, bei apsilankyti pas psichiatrą.
Šiandien turime puikias sąlygas šauktiniams, savanoriams, bet norinčių išsisukti, išvengti tarnybos yra nemažai. Kaip turime ugdyti jauną žmogų, kad jis susiformuotų pilietiškas, turėtų suvokimą, kodėl yra kviečiamas į kariuomenę?
H. K.: Geriausia, kai tėvai yra pavyzdys savo vaikams. Paprasti dalykai: kuo mažiau laiko namuose, įvairios veiklos, būreliai yra puiku, bet neturime užmiršti drausmės ir kontrolės. Visa tai suderinti yra sunkus darbas. Gyvename laikotarpiu, kai liberalizmas, toks koks yra dabar, laužo mūsų tradicijas. Kad ir kokios liūdnos mūsų senosios giesmės ir dainos, jos turi būti nepamirštos. Turime puoselėti tradicijas, laikytis savo šaknų, saugoti lietuvių kalbą. Reikia bendrauti su vaikais, stengtis pažinti juos ir per tokį nuoširdų bendravimą galime atrasti net save. Reikia sudaryti sąlygas vaikams, kad jie galėtų išbandyti kuo daugiau dalykų. Paaiškinti, kas ir kodėl yra negerai, netinkama. Jei manote, jog padės, tai surūkykite su vaiku tą cigaretę, kad kartu pajustumėte tą blogį ir galėtumėte išaiškinti, kad tai kenkia. Šiuolaikinės technologijos vaikams turi būti priemonė, o ne gyvenimo esmė. Reikia suteikti laisvę, bet ir nustatyti ribas. Reikia stengtis įžvelgti vaiko gabumus ir nukreipti jį tinkama linkme.
Be tarnybos Pasienio kontrolės punktų direkcijoje, esate Lietuvos šaulių sąjungos narys. Kodėl nutarėte prisijungti prie šaulių?
H. K.: 2022 m. vasarį rusams užpuolus Ukrainą negalėjau nusėdėti ramiai. Nuvykęs užsiregistruoti nesakiau, jog esu Lietuvos kariuomenėje tarnavęs karininkas. Per bazinį šaulio kursą keletas instruktorių mane atpažino. Paprašiau jų nieko niekam nesakyti: buvau jau seniai nematęs iš arti kariuomenės, tad nenorėjau, jog į mane, majorą, žiūrėtų, kaip į pavyzdį. Šauliuose padedu štabe ties planavimu, organizavimu.
Rekomenduokite, prašau, perskaitytą knygą.
H. K.: Jurijus Slezkinas „Žydų šimtmetis“. Tai yra sovietų sąjungoje gimusio žydo dabar dėstančio JAV parašyta knyga apie tai, kodėl nemažai žydų pasekė komunizmo idėjų keliu. Lūžis žydų visuomenėje.
Ačiū už pokalbį.
