Apie Lietuvos kariuomenės atkūrimą, pirmųjų savanorių paieškas ir neoficialias išminavimo užduotis kalbiname Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Klaipėdos apskrities skyriaus vadovą dim. vyr. ltn. Kęstutį Trakimą.
Dalyvavote Lietuvos kariuomenės atkūrimo procese. Gal čia tas atvejis, kai nuo mažens šeimoje visiems buvo aišku, jog Jūsų ateitis bus neabejotinai kariuomenėje ar su ja susijusioje aplinkoje?
Tėvo paskatintas labiau domėjausi elektra, fizika. Jis man paaiškino, kaip reikia saugiai kišti geležinius daiktus į rozetę. Paimdavau po vieną vinį ir kišdavau į rozetę, ant jų viršaus užmesdavau trečią vinį ir stebėdavau, kaip įvyksta trumpas sujungimas. Tėvas buvo elektrikas ir jo paskatintas keletą kartų atlikau šį bandymą. Jis sakydavo, jog jei kažką kiši į rozetę, niekada nekišk abiem rankomis. Tai gi porą kartų atlikau šį eksperimentą namuose, sudeginau pora rozečių. Tada tėvas papasakojo, kas yra elektra ir kodėl taip atsitinka. Nuo tada ėmiau domėtis elektra, fizika. Įstojau į Kauno politechnikos institutą.
Studijos institute nuo tarnybos sovietinėje armijoje neišsuko. Kur atlikote tarnybą?
Studijų vidury (1977 – 1979 m. ) buvau pašauktas į sovietų kariuomenę. Tarnybą iš pradžių atlikau prie Maskvos požeminėje raketų gamykloje, tiesa dėl saugumo į požemius galimybės patekti nebuvo. Gamykla buvo miškingoje vietoje po senos apgriuvusios gamyklos pastatais. Iš lauko matydavosi tik kelias į požemį. Teritorija aptverta trimis spygliuotos vielos juostomis, iš kurių vidurinė buvo dar pajungta prie aukštos elektros įtampos. Buvau priskirtas prie aptarnaujančio personalo. Dėl ankstesnės mano tėvo ( Benediktas Trakimas buvo žinomas Lietuvos partizanas kovojęs prieš sovietų okupantus) veiklos staiga patapau nepatikimu. Dėl to, jog apskritai aš ten patekau, vienas KGB prižiūrėtojas neteko vienos žvaigždutės (buvo sumažintas laipsnis). Taip po keturių čia praleistų mėnesių mane perkėlė į Rostovo miestą, Jaroslavsko srityje, kur viename inžineriniame dalinyje patapau tiltų statytoju.
Po tarnybos grįžote į Kauną, baigėte studijas ir pradėjote suaugusio asmens gyvenimą dirbdamas pagal įgytą specialybę. Viskas gražu ir nuoseklu, bet staiga inžinieriaus darbą savo noru iškeitėte į kariuomenės uniformą. Kodėl?
Po studijų trejus metus dirbau Utenoje, paskui persikraustęs į Kretingą dirbau inžinieriumi vienoje gamykloje. Buvau įsitraukęs į Sąjūdžio veiklą, po tarnybos sovietinėje armijoje turėjau atsargos leitenanto laipsnį, tad atsikuriančioje Lietuvos kariuomenėje gavau pasiūlymą iš savanoriškos krašto apsaugos tarnybos (SKAT) tuometinio vadovo Jono Gečo. Turėjau suformuoti Kretingos savanorių kuopą. Pirmieji savanoriai buvo asmenys su manimi vykę ginti valstybinių pastatų per kruvinus sausio 13 – osios įvykius. Iš Palangos surinkti žmonių buvo neįmanoma, nes visi vertėsi turizmu, svečių apgyvendinimu. Kuopos pagrindą sudarė iš aplink Kretingą ir Palangą esančių kaimų, miestelių gyventojai. Į savanorių gretas žmonės ėjo vedami idėjos ginti savo šalį. Buvo ir tokių, kurie norėjo užsidirbti iš budėjimų ar pasipuikuoti karine uniforma. Su tokiais pernelyg aktyviais „pasaulio gelbėtojais“ tekdavo pasikalbėti, su kai kuriais ir atsisveikinti. Kartą pas mus pateko žmogus, kuris man pateikė medikų ir psichologo pažymas, jog yra sveikas, o po kurio laiko paaiškėjo, jog žmogus kartais būdavo uždaromas į psichiatrinę ligoninę. Ten jam pagerėdavo ir jis vėl grįždavo į kuopą. Neaišku ar jis padirbdavo tuos gydytojų parašus ar kitu būdu pažymas gaudavo. Su kuopa dalyvaudavome ir renginiuose, prižiūrėdavome tvarką. Kretingoje gavome 4 aukštų pastatą su aktų sale. Lėšų daug nebuvo, tai tekdavo patiems užsidirbti. Saugojome tuometinio Vilniaus banko pastatą, ligoninę, kitus objektus Kretingoje. Nutarėme įrengti sporto salę kariams. Iš tuometinio SKAT vadovo pavaduotojo Arvydo Pociaus gavau raštišką leidimą pasiimti vieną komplektą sportinės įrangos iš sandėlio Vilniuje. Ten buvo sandėliuojamas vienos sovietinę armiją rėmusios organizacijos sukauptas sportinis inventorius. Nuvykęs į vietą pamačiau, jog ten yra labai daug sporto salei naudingų dalykų. Sandėlininkui parodžiau lapelį uždengdamas pirštu tą vietą, kur buvo parašyta, jog leidžiama pasiimti tik vieną įrangos komplektą. Pasakiau, jog štai dokumente A. Pociaus parašas, jis man leido išsirinkti, ką noriu vežtis į Kretingą. Tai mes atvykę su „Zilu“ prisidėjome svarmenų, kito inventoriaus tiek, kiek mums reikėjo. Taip pas mus naujame pastate atsirado sporto salė su gera įranga. Ten sportavo ne tik mūsų savanoriai kariai, bet ir paprasti kretingiškiai jaunuoliai. Po pusmečio sulaukiau skambučio iš Vilniaus. Skambino pasipiktinęs A. Pocius. Pasakiau, jog nesusikalbėjome su sandėlininku, jei reikia atvažiuokite, gražinsiu. Vėliau viskas nurimo, taip ir liko sportinė įranga pas mus Kretingoje. Mieste buvo stiprus korėjiečių kovos menų Taekwondo klubas, kurį lankė mokyklinio amžiaus jaunimas. Leidau jiems tris kartus per savaitę vakarais mūsų salėje treniruotis. Mokėjo jie tik už elektros sąnaudas. Kovotojai matydavo uniformuotus karius, jų turimus ginklus, tai patys užsimanė prisidėti prie Lietuvos kariuomenės. Lietuvos įstatymai neleido į SKAT gretas priimti nepilnamečių, tai aš turėjo 25 neoficialius savanorius. Leisdavau jiems dalyvauti bendruose užsiėmimuose, klausydavosi jie paskaitų, kartais dalyvaudavo ir pratybose. Jaunimas buvo smalsus, noriai visur dalyvaudavo. Kartą juos surinkęs nuvažiavome traukiniu iki Plungės. Daviau žemėlapius, kompasus į rankas ir paskyriau užduotį pėsčiomis į Kretingą grįžti Babrungo ir Minijos upių slėniais. Sudėliojau ant žemėlapių taškus ir jie pasikeisdami vedė grupę namo. Taip išmoko topografijos pagrindų. Vakare turėdavo įrengti stovyklavietę, išdėstyti gynybą. Kai kurie iš jų baigę vidurinę įstojo į karo akademiją. Taip tas mūsų bendradarbiavimas su Taekwondo klubu ir tęsėsi. Vėliau sužinojau, jog man pasitraukus iš kuopos vado pareigų, kovotojų klubas buvo apmokestintas. Naujasis vadas ėmė prašyti pinigų ne tik už elektrą, o sąskaitų, čekių už įmokas neduodavo, tad ilgainiui jaunieji kovotojai iš savanorių pastato išsikėlė.
Tuo metu, kai kūrėsi savanorių pajėgos, kiti Lietuvos kariuomenės daliniai, iš mūsų šalies dar nebuvo išvesta sovietinė kariuomenė. Ar jie dar atlikdavo savo funkcijas?
Šateikiuose, Plungės r., buvo sovietinės kariuomenės artilerinių sviedinių sandėlis. Sovietai jau žinojo, jog tuoj išvyks iš Lietuvos, tai ėmė pardavinėti sprogmenis Lietuvos nusikaltėliams. Pastarieji nuveždavo sviedinius į atokią sodybą ir iš šaudmens išiminėdavo paraką. Varines tūtas jie parduodavo. Parakas tūtose būdavo tokios šiaudo formos, kietame pavidale. Tuos „parako šiaudus“ kraudavo tiesiog į krūvą lauke. Vienas į mane kreipęsis žmogus guodėsi, jog jo kaimynas pavasarį „šiaudus“ pradėjo krauti šalia ūkinio pastato. Tokiu mėtų laiku taip nebūną, reikia važiuoti žiūrėti, kas ten vyksta. Nuvykau ir iš tikro pamačiau šalia ūkinio pastato sukrautą „parako šiaudų“ krūvą. Statinio viduje jų buvo pilna, nebetilpo. Paėmiau kelis tuos „parako šiaudus“ ir nuvežiau į policijos komisariatą. Vėliau parakas kažkodėl atsidūrė sąvartyne, buvo uždegtas. Ta vieta liepsnojo kelias paras. Kartą ruošiantis užsienio lietuvių žaidynėms 1992 m. buvo atnaujinamas Kretingos stadionas. Statybininkai man paskambinę pasakė, jog rado neaiškų šaudmenį. Atvykęs pamačiau išsilaksčiusius darbininkus ir nesprogusį artilerijos sviedinį. Kai dėl sprogmenų būdavo skambinama sovietų kariuomenės išminuotojams, tai pastarieji atsakydavo, jog čia jau lietuvių reikalas ir niekur mes nevažiuosime. Aš tokių nesprogusių sviedinių buvau radęs nemažai. Tekdavo juos slaptose vietose užkasinėti, o gavus sprogdiklių ir sunaikinti. Stadione rastą sprogmenį susivyniojau į laikraštį ir į glėbį paėmęs nešiausi namo. Sunkus jis buvo, tai sumaniau laikinai paslėpti ir atvykti vėliau su transporto priemone. Nešdamas sprogmenį sutikau buvusį kolegą. Jis labai entuziastingai ėmė pasakoti, kaip gavo sovietinės valdžios leidimą išvykti į Izraelį. Kalbėjo daug, o man buvo sunku tą artilerijos sviedinį laikyti. Teko atidengti laikraštį ir parodyti jam, kodėl aš negaliu dabar stoviniuoti ir jo džiaugsmingų istorijų klausytis. Kartą paskambino Jokūbavo mokyklos istorijos mokytoja ir paprašė atvykti, nes mokiniai iš namų atsinešė įtartiną sviedinį. Pasirodo vaikams buvo užduotis atsinešti istorinių senienų į klasę, kur buvo ketinama įrengti tokių senų daiktų kampelį, nedidelį muziejų. Atvyko pas mane mokytoja su Moskvich automobiliu ir nuvažiavome į vietą. Paprašiau mokytojos surasti kastuvą , o pats neskubėdamas atsargiai ėmiau vynioti sprogmenį į laikraštį. Pamatę vaikai ėmė šaukti, jog nebijočiau, nes sprogmenį jie jau buvo patikrinę su plaktuku. „Nesprogs, dėde,“ - nuoširdžiai drąsino mane vaikai.
1993 m. įvyko plačiai nuskambėjęs incidentas su kariais savanoriais. Pakaunės savanorių maištas, kai laikinosios sostinės savanoriai su ginklais išėjo į mišką nenorėdami paklusti naujam įstatymui dėl ginklų laikymo. Ar Kretingoje nebuvo minčių pasielgti panašiai? O gal su ginkluotės sandėliavimu pas jus buvo kitaip?
Buvo metas, kai įstatymas leidžiantis savanoriams nešiotis ginklus jau buvo priimtas, bet nebuvo aiškumo, kur juos laikyti, sandėliuoti. Dėl to pasitaikydavo atvejų, kai savanoriai vietoje to, kad bendradarbiautų su policija, būdavo įtraukiami į konfliktus su teisėsauga. Staiga tuometinė vyriausybė nutarė, jog savanorių ginklai turi būti policijos žinioje. Tam stipriai priešinosi Kauno savanoriai, kurie su visa ginkluote išėjo į panemunės miškus, taip demonstruodami savo nepasitenkinimą. Mes Kretingoje neketinome sekti kauniečių pavyzdžiu. Tiesa, kartą, kai buvau išvykęs iš kuopos, kilo nesusipratimas, kaip tik pakaunės maišto laikotarpiu. Žiniasklaidoje pasirodė melaginga žinutė, jog mano kuopa iš Kretingos taip pat ketina prisidėti prie savanorių maišto. Mūsų kuopos būrio iš Salantų miestelio savanoriai skambino man, bet aš buvau išvykęs ir telefonu atsiliepė mūsų pastate taip pat įsikūrusios komendantūros vadas. Salantiškiai manydami, jog kalba su manimi, klausė, ką mums reikia daryti, ar reikia prisidėti prie kauniečių. Komendantas tuoj paskambinęs policijai pranešė, jog aš ketinu Kretingos karius su visais ginklais išvesti į mišką. Kai aš atvykau į kuopos teritoriją, ten jau buvo policijos pareigūnai, komendantas užrakino pastato duris, manęs nenorėjo įleisti. Susiskambinau su policijos komisaru, pasakiau, jog niekur mes su ginklais nesiruošiame eiti. Jis man teigė, jog gavo nurodymą iš Vilniaus saugoti savanorius ir prižiūrėti. Aš jam antrinau, jog savarankiškai mes nieko neketiname daryti, bet jei gausime komandą pajudėti iš pastato, tai jūs mūsų nesustabdysite, mūsų yra daug ir esame gerai ginkluoti. Sutarėme, jog jie mus saugos, prižiūrės „dėl vaizdo“. Dėl ginklinių stygiaus pradžioje tikrai buvo nesklandumų. Aš pats juos laikiau po savo lova, neveikiančiame šaldytuve.. Kartą dėl to vaikų darželyje turėjau įdomų pokalbį, kai auklėtoja pasakė, jog mano vaikas keistas, šneka nesąmones... aiškina, jog tėvas šaldytuve laiko šautuvus. Taip sakau – vaikai mano pafantazuoja... Blogiau, būdavo tiems kariams, kurie prisifantazuodavo, jog uniforma ir ginklas be žinių ir reikiamų kompetencijų leidžia jiems būti viršesniems už įstatymus. Pas tokius asmenis patriotiniai jausmai atnešdavo įsivaizduojamą galią, kuri jiems patiems ir pakenkdavo.
O Kaip dėl „kenkėjų“ iš išorės? KGB tuo metu aktyviai verbavo ne tik lietuvius civilius, bet ir mūsų karius...
Mano brolį KGB bandė verbuoti labai tiesmukai. Jo darbdavys kartą pasikvietė į kabinetą, kuriame jau sėdėjo agentas. Direktorius išeidamas tik pasakė, jūs čia ramiai pasikalbėkite. Atvirai buvo siūloma dirbti KGB. Tada brolis jo paklausė, ar žinai, kas yra mano tėvas? Agentas sako žinau, būtent tokių žmonių mums ir reikia. Aš su tuo susidūriau dar būdamas studentas. Tais laikais norėdamas gauti studijų baigimo diplomą, turėjai išlaikyti karinės katedros egzaminą. Atlikau praktiką prie Palangos buvusiame priešlėktuvinės gynybos dalinyje. Po egzaminų priėjo vienas vyrukas iš kito būrio ir sako: „linkėjimai nuo Žalio velnio“. Mano tėvas miške tarnavo štabo viršininku pas Žalią velnią (vienas iš Lietuvos partizanų vadų). Iš karto supratau, jog apie tokius dalykus drąsiai kalbėti gali tik KGB agentas. Apsimečiau, jog nieko nesuprantu. Vėliau jau kokiais 2008 m. aš jį sutikau vienoje darbinėje komandiruotėje Lenkijoje. Jis dirbo toje pačioje įmonėje, kaip aš, tik Kauno padalinyje. Gaila, kad prisiminiau jį per vėlai, būčiau turėjęs jam nepatogių klausimų.. Taip pat pažinojau vieną grupioką, kuris po studijų sutiko dirbti su KGB ir tuo net didžiavosi. Per vieną mitingą 1990 m. Kretingoje jį pamačiau minioje tarp mūsų patriotų. Paklausiau, ką jis čia iš Kauno atvykęs veikia? Visas išraudęs teisinosi, jog buvo netoliese Palangoje ir į mitingą atvyko neva smalsumo vedinas.
Ar domitės karu Ukrainoje, sekate naujienas?
Karo Ukrainoje naujienas skaitau kasdien, remiu pinigais ir įvairiais daiktais. Matau žinias apie ukrainiečių dronų skrydžius toli į Rusijos gilumą. Pradžioje tokios operacijos dėl nedidelių sprogmenų nepridarydavo didelės bėdos rusams. Padarytą žalą jie gana greitai atstatydavo, ką reikia suremontuodavo per pora savaičių. Dabar matau, jog pasitelkiamos ir raketos, kurios naftos perdirbimo ar saugojimo įrenginius, pastatus paveikia gerokai ilgesniam laikotarpiui. Pajėgumų atstatymui rusams reikia naujų įrenginių, mechanizmų, kurių patys negamina. Bando pakeisti kiniškais atitikmenimis, bet girdžiu, jog kai kurie gaminiai iš ten atvyksta nekokybiški, tad atstatymo darbai stringa.
Kokio jauno žmogaus reikia Lietuvai? Kokį asmenį turi suformuoti tėvai, mokytojai, dėstytojai, kad jis būtų patriotiškas ir pilietiškas?
Pastebiu, jog patriotinis auklėjimas mokyklose yra nevienodas. Viskas priklauso nuo mokyklos direktorės ar istorijos mokytojos požiūrio. Vienose mokyklose mokytojai ir į žygius vaikus vedasi, dėsto jaunimui patriotinius, pilietiškus užsiėmimus, kitose švietimo įstaigose ties tuo apskritai nieko nedaroma. Vienoje mokykloje būna kelios dešimtys šaulių organizacijos atstovų, kitose nei vieno tokio nerasi. Toks jausmas, jog nėra nurodymu „iš viršaus“, tad užsiima tuo tik tos mokyklos, kuriose yra jaunimo patriotiškumo puoselėjimu suinteresuoti mokytojai. Kartą buvau pakviestas į vieną mokyklą paskaityti pranešimą apie Lietuvos kariuomenės kūrimąsi. Pagal numatytą planą turėjau savo 15 - os minučių kalba baigti visą renginį, tad turėjau galimybę pamatyti, kaip savo žiniomis šia tema dalinasi mokytojai, kiti pranešėjai. Buvo tokių pranešėjų, kurie vaikams informaciją apie pilietiškumą tiesiog monotoniškai skaitė iš lapelio net nepakeldami galvos į auditoriją. Vaikams to nepakanka, reikia mokėti sudominti besiklausantį jauną žmogų. Aš savo pranešimą pradėjau vienu nereikšmingu, bet labai garsiai pasakytu sakiniu. Vieni vaikai prabudo iš miegų, kiti nustojo kalbėtis tarpusavyje.
Ar dar turite sąsajų su Lietuvos kariuomene? Kuom užsiimate pastaruoju metu?
Turiu veiklos susijusios su Lietuvos kariuomene ir jos istorijos puoselėjimu. Vadovauju Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Klaipėdos apskrities skyriui. Organizuojame pilietiškumą, patriotiškumą skatinančius renginius, prižiūrime partizanų, savanorių kapus. Prisidedame prie paminklų statymo už Lietuvą žuvusiems laisvės kovotojams. Džiaugiamės ,jog Klaipėdos prijungimui prie Lietuvos skirtas naktinis žygis „Sukilėlių keliais“ suburia tūkstantinę patriotiškai nusiteikusių žmonių minią. Šiemet tai buvo jau 25 – tas naktinis žygis.
Rekomenduokite, prašau, Jūsų skaitytą knygą.
Rekomenduočiau paskaityti Cirilio Norkaus atsiminimų knygą „Tėvynės labui“, kurioje aprašomas mūsų kariuomenės atkūrimas. Kita knyga būtų mano tėvo Benedikto Trakimo „Noriu džiaugtis laisve“. Joje aprašomos į miškus išėjusių Lietuvos partizanų kovos su okupantais ir prisiminimai iš nelaisvės patekus į lagerį. Šiuo metu skaitau Gintauto Surgailos „Lietuvos kariuomenės istorija“. Tai yra trijų tomų monografija apie mūsų ginkluotąsias pajėgas nuo pat jų sukūrimo iki moderniųjų laikų.
Ačiū už pokalbį.
