Kovo 15-19 d. vyko studentų ir kariūnų mainai tarp Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos.
Savaitę tarp kariūnų Karo akademijoje praleido trylika Vilniaus universiteto studentų. Jaunuoliai mokėsi žygiuoti ir klausyti komandų, lankė paskaitas, susipažino su kariniais dalykais. Teko jiems ir veidus dažyti, ir taktikos mokslų paragauti. Ankstus kėlimasis, mankšta, tvarkos palaikymas ir griežta dienotvarkė – prie to taip pat teko prisitaikyti. Studentai su viskuo susidorojo puikiai.
Savaitė, kurią Karo akademijoje praleido studentai, buvo naudinga ir kariūnams. Kariūnams buvo įdomu ir labai naudinga žinias pritaikyti praktiškai dirbant su studentais, išmokyti juos daugelio dalykų ir padėti jiems pajusti, kokia yra „kario duona“.
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto bendradarbiavimo sutartis pasirašyta 2006 m. Mokslo institucijos vykdo bendrus mokslinius projektus, atlieka mokslinius tyrimus, keičiamasi studentais.
Kariūnas P. Damijonaitis.
Kęstučio Dijoko nuotr.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentų M. Valaičio įspūdžiai:
Garbė. Tėvynė. Žūtis. Šie trys žodžiai vis dar sukasi mano galvoje. Apie savaitę, praleistą Lietuvos karo akademijoje, galėčiau pasakoti daug, tačiau tenka viską išdėstyti trumpai. Tad pradėsiu nuo to, kas pirmas mus supažindino su gyvenimu Lietuvos karo akademijoje.
Tai mūsų – VU studentų būrio – skyrių vadai krn. Marius Lasavičius ir krn. Paulius Damijonaitis bei būrio vadas krn. Kazimiras Bogdanas. Šiems žmonėms pajutau didelę pagarbą. Jie negailėjo laiko ir jėgų, siekdami nuolat bekikenančių, ne itin drausmingų studenčiokų būrį bent per žingsnį priartinti prie disciplinuotos kario kasdienybės. Ir drįsčiau teigti, jog jiems pavyko. Atrodo, mažytė smulkmena, bet akimirka, kuomet susikaupęs žygiuoji darnioje rikiuotėje, jauti tvirtą kiekvieno šalia esančio žingsnį, yra nepakartojama.
Prisibijojome galimo trečiakursių, kurių kuopoje teko apsistoti, požiūrio į mus. Atvirai sakant, jų elgsena – bendravimas kaip su sau lygiais, paslaugumas, svetingumas – mane nustebino. Per šią trumpą savaitę jie tapo antrieji mūsų globotojai, visada pasiruošę padėti, ką nors papasakoti ar tiesiog pasiplepėti.
Ko gera, labiausiai domino ir žavėjo žinios, kurių šiaip paprastai neįgysi, – mokymai, kaip elgtis su ginklu, jo išrinkimas ir valymas, taktiniai manevrai ir giliai sąmonėje įsirėžusios dalyvavusiųjų misijose Afganistane mintys. Na, o kalbant apie civilines paskaitas, didžioji jų dauguma iš tiesų prikaustė dėmesį: kiekviena reikalinga ir savaip įdomi, tad retą minutę ko nors nekonspektavau ar nesižymėjau.
Ši trumpa viešnagė Lietuvos karo akademijoje parodė, jog karys – tai visapusiškai išsilavinęs, stiprus tiek fiziškai, tiek dvasiškai, nors ir patyręs ne vieną sunkų išbandymą, bet nebijantis su jais susidurti. Tad kario kelias – toli gražu ne kiekvienam.
Man buvo garbė šią trumpą savaitę dėvėti kariūno uniformą. Jaučiu, jog Karo akademiją palieku jau kitoks. Norėčiau pabrėžti, kad visiškai įsitikinau, kad kariūnai yra verti legendinio partizanų vado, prezidento gen. Jono Žemaičio-Vytauto vardo.
