Prieš 11 metų, 2009-ųjų balandžio 20-ąją, Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų Aviacijos bazėje Šiauliuose atlikdamas savo pareigą – gesindamas gaisrą – žuvo priešgaisrinės gelbėjimo grandies vadas puskarininkis Artūras Belskis. Liko jauna našlė Ligita ir du Artūro vaikai: septyniolikmetė Ugnė ir dvylikametis Justas.
Regis, tokia šeimos tragedija turėjo atgrasyti nuo kariuomenės, tačiau atsitiko priešingai – šiandien toje pačioje bazėje dirba Artūro žmona srž. Ligita Belskienė, o nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą (NPPKT) Aviacijos bazės Apsaugos grandyje atlieka sūnus j. eil. Justas Belskis, kuris savo ateitį sieja su profesine karo tarnyba (PKT). Savo mintimis apie gyvenimus pakeitusį įvykį, pasirinkimus ir tarnybą Lietuvos kariuomenėje sutiko pasidalinti tarnybos metu žuvusio kario našlė ir sūnus.
„Man buvo dvylika metų, kai žuvo tėvas. Prisimenu, naktį kažkas atvažiavo į namus. Neišgirdau, ką sako, tik išgirdau neramų mamos balsą, klausimus „kaip? Kaip tai atsitiko?“ Atsimenu, kad man pakirto kojas“, – apie savo išgyvenimus pasakoja jaunas karys j. eil. J. Belskis.
„Sugriuvo visas mano gyvenimas. Atrodo, mūsų su Artūru gyvenime viskas jau buvo aišku ir nusistovėję: vyras rūpinosi vyriškais darbais ir finansais, aš – namų buitimi ir vaikais. Darbą turėjau, bet jis buvo kuklus ir menkai apmokamas. Ir staiga - aš likau viena su vaikais, kiemu be tvorų ir be pajamų gyvenimui. Taip pat staiga stipriai sušlubavo sveikata - dėl patirto streso sustreikavo širdis, buvau paguldyta į ligoninę,“ – skaudžia patirtimi dalijasi srž. L. Belskienė.
Po įvykio Ligitos neapleido Artūro tarnybos draugai. Jų patarta ir paskatinta pasirinko kario kelią. Nors jis nebuvo lengvas, tačiau šiandien Ligita sėkmingai tarnauja Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų Aviacijos bazėje ir to paties linki savo sūnui.
„Aš sunkiai įsivaizduoju, koks būtų mano ir vaikų gyvenimas, jeigu ne kariuomenė. Dirbdama čia, esu tarp draugų, tarp žmonių, kurie, žinau, visada supras, parems ir ateis į pagalbą, jei tokios prireiktų, to paties linkiu ir savo sūnui,“ – sako srž. L. Belskienė.
J. eil. Justas Belskis sprendimą eiti į karinę tarnybą taip pat vertina kaip visiškai natūralų dalyką, kuris nereikalavo ilgų svarstymų. Dar mokydamasis mokykloje, Justas įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą, dalyvavo įvairiuose žygiuose ir garbės sargyboje, žinojo, kas yra pagarba Vėliavai ir Tėvynei. Justas prisipažįsta, kad tėvo pavyzdys jam yra pagrindinė priežastis, kuri paskatino rinktis kario kelią, apie kurį rimtai pradėjo galvoti prieš beveik porą metų.
„Gyvenimas iki tarnybos buvo itin laisvas. Baigęs mokyklą, važiavau uždarbiauti į užsienį, grįžęs kažką pats mėginau dirbti. Žodžiu, buvau toks „atsipalaidavęs“, nors jau tada žinojau, kad vieną dieną tapsiu kariu. Ir kai Lietuvoje buvo atnaujinta nuolatinė privalomoji pradinė karo tarnyba, viskas staiga pasikeitė. Gyvenau laisvai, o čia - griežta disciplina. Bet greitai viskas tapo paprasta ir aišku. Tiesa, nelengva. Viena yra žinoti, kaip yra tarnaujama, o visai kas kita tarnauti pačiam. „Perlaužti" save pradžioje buvo sunku. Civilio žmogaus ir kario gyvenimai skiriasi: turi laikytis drausmės, tvarkos – negali elgtis ir kalbėti bet kaip. Turi galvoti prieš darydamas ir prieš sakydamas. Atlikdamas tarnybą daug ko išmokau, tapau drausmingesniu, įgijau įvairios įdomios patirties“,– ramiai mintis dėsto NPPKT karys j. eil. J. Belskis.
Aviacijos bazėje tarnaujanti srž. L. Belskienė. palaiko sūnaus sprendimą tapti PKT kariu.
„Tarnaudamas kariuomenėje, Justas pasikeitė: suaugo, suvyriškėjo. Tapo atsakingu. Kai pradėjo tarnauti, kartais pagalvodavau, kad gal ne tuo keliu sūnų pakreipiau. Buvo visokių baimių, nerimo, bet dabar džiaugiuosi. Atsirado tarnybos draugai – rimti, stiprūs, patikimi vaikinai. Kai gali, Justas parvažiuoja namo, ir man smagu matyti, kaip jis pasikeitė į gera, smagu paklausyti, kaip jis savo draugams pasakoja apie tarnybą kariuomenėje su pasididžiavimu, - teigia srž. Ligita Belskienė. – Aš didžiuojuosi savo sūnumi, kuris savo noru pasirinko atliktai pareigą Tėvynei. Karinė tarnyba buvo ir yra tvirtas mano šeimos pamatas - to mūsų visą šeimą išmokė a.a. Artūras.“
KOP Aviacijos bazė tekstas.
Kpt. Ernesto Karanausko nuotraukos.
