Istorinės ištakos
Vilniaus karininkų ramovės gyvenimas neatsiejamai persipynęs su svarbiais mūsų tautai įvykiais.
Vienas jų – istorinės Lietuvos sostinės atgavimas. Tik įžengus mūsų kariuomenei į Gedimino miestą, iškilo būtinybė čia įsteigti karininkų ramovę. Tarpininkaujant Vilniaus rinktinės vadui, 1939 m. lapkričio pabaigoje krašto apsaugos ministras brigados gen. Kazys Musteikis įsakė Lietuvos karininkų ramovei perimti buvusį lenkų karininkų kazino pastatą Gedimino g. 13 (dabar – Centrinis knygynas) ir jame įkurti Ramovę. Pirmuoju ramovės viršininku paskiriamas mjr. Jokūbas Dagys.Tais pačiais metais čia atidaryta karininkų valgykla ir bendrabutis. 1940 m. balandžio 7 d. vyko pirmasis ramovės suvažiavimas istorinėje sostinėje.
1940 m. Sovietų sąjunga okupavo Lietuvos valstybę, sunaikino kariuomenę, likvidavo Karininkų ramoves ir jų kultūrinę veiklą, ištrėmė ir sunaikino Lietuvos kultūros elitą, kurio nemažą dalį sudarė Lietuvos karininkija.
Tačiau ilgi okupacijos metai nesugebėjo sunaikinti tautos dvasios ir valstybingumo siekių. Valstybingumo idėja buvo puoselėjama rezistencijos ir pogrindžio veikloje. 1990 m. atkuriama Lietuvos valstybė.
1991 m. atkūrus Lietuvos kariuomenę, kartu su įvairių tarnybų steigimu rūpinamasi ir ramovėmis. Tuomet diskutuota ties pagrindiniais uždaviniais, kurie turėjo būti iškelti šioms įstaigoms, sprendžiama, kokia turėtų būti Karininkų ramovė Vilniuje. Vilniaus karininkų ramovė tapo paskutiniu bastionu, kuris grąžintas Lietuvos kariuomenei. 1993 m. gegužės 13 d. pirmą kartą į jį įžengė Lietuvos kariai.
2023 metais Vilniaus karininkų ramovė minės savo 30-metį.
