Legenda apie Geležinį vilką
Lietuvos valdovas Didysis kunigaikštis Gediminas (~1275–1341) po sunkios medžioklės dabartinės sostinės Vilniaus apylinkėse užmigo slėnyje ir susapnavo, kad ant kalno kaukė geležiniais šarvais apsišarvavęs vilkas. Pakėlęs galvą jis staugė taip garsiai, lyg staugtų jame pasislėpusių šimtas kitų vilkų. Ryte Gediminas pasikvietė vyriausiąjį žynį (krivį) ir papasakojęs sapną, prašė išaiškinti, ką tai galėtų reikšti. Žynys paaiškino, jog geležinis vilkas reiškia miestą, kurį kunigaikštis pastatys ant kalno, kurio papėdėje buvo apsistojęs, o miestas bus tvirtas kaip geležis. Priešai jį puldinės daug kartų, norėdami sugriauti ir suardyti, tačiau neįveiks jo. Stiprus vilko balsas reiškia, kad garsas apie galingą ir turtingą miestą pasklis plačiai po visą pasaulį. Vadovaujantis žynio išaiškinimu, šioje vietoje buvo supiltas kalnas ir pastatyta pilis. Miestas pavadintas Vilniumi.
Geležinio vilko legendą su Brigada sieja ne tik vardas pavadinime. Legenda – savotiškas simbolis, vertybė ir vedlys. Pats vilkas, kaip gyvūnas, turi savybes, kurios „Geležinio Vilko“ brigadoje yra siektinos kiekvienam čia tarnaujančiam kariui, puskarininkiui ar karininkui. Kiekviena žodį „vilkas“ sudaranti raidė turi reikšmę: V – Valingas, I – Iniciatyvus, L – lojalus, K – kovingas, A – agresyvus, S – staigus. Šias vilko savybes Brigadoje bandoma įgyvendinti per tautinį, pilietinį, fizinį ugdymą bei kovinį rengimą.
Istorinės ištakos
Brigados ištakų šaknys siekia dar tarpukario Lietuvos Respubliką, o dalinio pavadinimas ir tradicijos siejasi su dar senesniais laikais. Pirmieji kartai, kai „Geležinio Vilko“ vardas buvo linksniuojamas kariniame kontekste, buvo dar 1920 m. spalio mėnesį, kuomet besikuriančioje Lietuvos kariuomenėje buvo pradėta formuoti savanorių raitelių šimtinė pavadinimu „Geležinis Vilkas“. 1920 m. pabaigoje minėtoji šimtinė buvo performuota į Trečiąjį raitelių „Geležinio Vilko“ pulką. Beje, tais pačiais metais, pulke tarnavęs garsus lietuvių poetas ir rašytojas Kazys Binkis parašė eiles populiariam „Geležinio Vilko maršui“.
1922 m. balandžio mėnesį vienetas gavo Trečiojo dragūnų Geležinio Vilko pulko vardą. Skaitytojui gali kilti klausimas, kodėl dragūnai? Dragūnais kavaleristai pavadinti prisimenant garbingą lietuvių dragūnų pulkų ir eskadronų istoriją. Taip vadinosi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raitosios gvardijos pulkas ir keturi samdytos kariuomenės dragūnų pulkai. Pulkas 1924 m. buvo išformuotas, bet 1935 m. iš naujo suformuotas ir pavadintas Trečiuoju kavalerijos pulku, o įsikūrė Tauragės dvare. Tuometinio Respublikos Prezidento 1936-06-04 aktu Nr. 863 Trečiajam kavalerijos pulkui leista vadintis Trečiuoju dragūnų Geležinio Vilko pulku.
1937 m. rugpjūčio 15 d. pulkas minėjo dviejų metų sukaktį. Šia proga Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona pulkui įteikė Geležinio Vilko vėliavą su įrašu „Kovon dėl Lietuvos laisvės ir garbės“, kaip vienybės, garbės ir drąsos simbolį. Šios kovinės vėliavos originalas yra išsaugotas iki pat mūsų dienų. A. Smetonai suteikus kovinį „štandartą“, pulkas tapo koviniu daliniu. 1939 m. pulkas dalyvavo žygyje vaduojant Lietuvos sostinę Vilnių. Sovietams okupavus Lietuvą, 1940 m. liepos 25 d. pulkas pavadintas Trečiuoju dragūnų pulku.
Trečiojo dragūnų Geležinio Vilko pulkas ilgiausiai gyvavo Tauragėje, bet istorijos eigoje buvo perdislokuojamas iš vieno miesto į kitą – Aukštoji Panemunė (Kaunas), Raudondvaris, Utena, Vilkaviškis, Anykščiai, Tauragė (ilgiausiai), Klaipėdos kraštas, Vilnius. Pulkas 1940 m. rugpjūčio mėnesį buvo išformuotas.
