Karo inžinerijos padaliniai 1918–1940 metais
1918 m. lapkričio 23 d. buvo išleistas Krašto apsaugos ministerijos (toliau - KAM) įsakymas, suteikęs juridinį pagrindą kariuomenei organizuoti. Jau gruodžio mėn. Vilniuje prasidėjo Lietuvos Respublikos karo inžinerijos dalių kūrimas, kai Krašto apsaugos ministerijos sudėtyje buvo suformuotas inžinerijos štabas (t. y., Tiekimo skyriaus inžinerinė dalis). 1919 m. sausio 2 d. karininkas Balys Sližys buvo paskirtas KAM Tiekimo skyriaus Inžinerinės dalies viršininku, tačiau dėl patirties ir personalo stokos karo inžinerijos kūrimas liko tik popieriuje. Sausio 13 d. prie jau minėtos KAM Tiekimo skyriaus Inžinerinės dalies Krašto apsaugos ministerijos įsakymu Nr. 17 (6 paragrafas) buvo pradėtas formuoti karinis vienetas – karo inžinerijos padalinys, kai karininkas Mečislovas (Mečys) Nurkas (Niurkas) buvo paskirtas formuoti I-ąją sapierių (pranc. sapa – griovys, skirtas slaptai prisiartinti prie apgultos tvirtovės sienų, priešo apkasų; sapeur – griovių kasėjas) kuopą.
Karininkas M. Nurka – pirmasis Inžinerijos bataliono vadas ir Inžinerijos kuopos pradžios kūrimo vienas iš pirmųjų įsakymų (VDKM fotografija).
Lietuvos kariuomenėje pavadinimas sapierius buvo vartotas iki 1927 m., vėliau pakeistas pionieriaus pavadinimu. 1919 m. sausio 19 d. į kuopą atvyko pirmasis pionierius. Kariai dėvėjo civilius drabužius, lietuvišką arba vokišką uniformą. Buvo ginkluoti daugiausia iš vokiečių perimtais ar įsigytais ginklais. Karo inžinierių, technikos dalių karių uniformų apykaklių su kariniu laipsniu žymėjimas buvo rožinės spalvos. 1919 m. sausio 30 d. krn. M. Nurkas laikinai buvo paskirtas Inžinerijos kuopos, kuriai priklausė visos technikos dalys, sujungtos į Inžinerijos kuopą, sudarytos iš sapierių, elektrotechnikos, auto, aviacijos, vėliau ir geležinkelių būrių, vadu. Sapierių būrys buvo formuotas Aukštojoje Panemunėje kaip ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo II-asis pėstininkų pulkas. Savo pirmąsias tarnybos dienas sapieriai pradėjo vasario 9–11 d., kai vykdė rikiuotės ir specialybės pratybas (po 7 val. per dieną), taip pat buvo skiriami sargybai Aleksoto aerodromo, inžinerinių sandėlių, iždinės apsaugai. Vasario 28 d. būryje jau buvo susirinkę 16 karių. Kovo 1 d. Inžinerijos kuopa buvo performuota į Inžinerijos batalioną, o tas pats krn. M. Nurkas buvo paskirtas bataliono vadu. Sapierių būrys buvo pervadintas į I-ąją kuopą, kurios vadu paskirtas krn. Juozas Šmidtas. Nuo gegužės 1 d. pradėta formuoti ir II-oji kuopa, kurios vadu paskirtas krn. Klemensas Popeliučka, kiek vėliau suformuojama ir Nerikiuotės kuopa.
Inžinerijos dalinio vystymosi istorija
1919 m. sausio 13–30 d. – Sapierių kuopa.
1919 m. sausio 30–kovo 1 d. – Inžinerijos kuopa.
1919 m. kovo 1–rugpjūčio (rugsėjo) 1 d. – Inžinerijos batalionas.
1919 m. rugpjūčio (rugsėjo) 1 d.–1920 m. kovo 31 d. – Atskiroji sapierių kuopa.
1920 m. kovo 31 d.–1921 m. sausio 1 d. – Atskiroji inžinerijos kuopa.
1921 m. sausio 1 d.–gegužės 29 d. – Atskirasis inžinerijos batalionas.
1921 m. gegužės 29 d. –1926 m. sausio 1 d. –Inžinerijos pulkas.
1926 m. sausio 1 d. –1927 m. rugsėjo 1 d. –Technikos pulkas.
1927 m. rugsėjo 1 d. –1935 m. gegužės 1 d. –Pionierių batalionas.
1935 m. gegužės 1 d.–1940 m. birželio 15 d.– I-asis ir II-asis inžinerijos batalionai.
1940 m. Lietuvos kariuomenę performuojant į 29-ąjį šaulių teritorinį korpusą, Inžinerijos batalionai buvo išskaidyti, priskirti ir performuoti į 29-ojo šaulių teritorinio korpuso 179-osios ir 184-osios šaulių divizijų pionierių batalionus.
Karo inžinerijos padalinių veikla ir darbai
1918–1920 m. inžinerijos daliniai dalyvavo kautynėse. Sapieriai rėmė kitus pėstininkų pulkus ir dalyvavo kautynėse atskirais būriais jų sudėtyje. 1919 m. balandžio mėn. Sapierių būrys atliko pirmąją tikrą savo specialybės užduotį - Kauno prieigoms apginti nuo bolševikų sustiprino pozicijas tarp VI ir VII fortų. Tam buvo panaudoti Kauno tvirtovės suardytų geležinių tvorų elementai, kalami į žemę trimis eilėmis ir sujungti spygliuota viela. Gegužės mėnesį Sapierių būrys persikėlė į frontą, ten dažniausiai dirbo grupėmis trijų atskirų divizijų vadų žinioje. To paties mėnesio 21 d. I-oji sapierių kuopa atstatė bolševikų sudegintą svarbų strateginį tiltą per Šventąją. Tuo tarpu II-oji sapierių kuopa išvyko už Panevėžio atstatyti sunaikintą tiltą per Lėvens upę. Kuopa buvo sudaryta tik iš 2 karininkų ir 36 kareivių.
Sapierių pagrindinės užduotys buvo tokios: atstatinėti ir taisyti sunaikintus kelius, įrenginėti apkasus, slėptuves, ryšio priemonių stulpus, mokyti kitus kareivius inžinerijos amato bei dalyvauti kovos veiksmuose prieš okupantus. 1920 m. gegužės 1 d. kuopa pavadinama Atskira inžinerijos kuopa. Joje buvo 7 karininkai, 1 karo valdininkas ir 267 kareiviai, kurie turėjo 248 šautuvus ir 10 revolverių.
Sapieriai įrenginėja pėstininkų pozicijas fronte 1920–1923 metai (fotografija iš E. Vasiliausko kolekcijos).
1921 m. sapieriai vėl buvo išskirstyti būriais į atskiras divizijas. I-asis būrys veikė III-ojoje, II-asis būrys - I-ojoje, III-asis būrys - II-ojoje pėstininkų divizijų vadų žinioje. Divizijose darbų tikrai pakako. Nuo vasario 20 d. Inžinerijos kuopa performuojama į Atskirą inžinerijos batalioną. Bataliono vadu paskirtas ltn. Šmidtas, būrių vadai paskirti kuopų vadais. Visą Atskiro inžinerijos bataliono gyvavimo laikotarpį kuopos veikė atskirai nuo štabo, buvo dislokuotos visoje Lietuvos teritorijoje. I-oji sapierių kuopa buvo III-osios pėstininkų divizijos vado žinioje. Ši kuopa pastatė daug naujų ir pataisė senų, nenaudojamų, tiltų Alytaus-Jiezno, Jiezno-Stakliškių, Jiezno-Kaišiadorių ir Jiezno-Rumšiškių keliuose. II-oji sapierių kuopa buvo I-ojo pėstininkų divizijos vado žinioje. Ši kuopa atskirais būriais stiprino priešakines pozicijas. III-oji sapierių kuopa buvo perkelta III-osios pėstininkų divizijos vado žinion. Ji taisė kelius, tiltus bei įrenginėjo pozicijas priešakinėse fronto linijose.
Tų pačių metų gegužės 29 d. Atskiras batalionas performuojamas į Inžinerijos pulką. Pulko vadu skiriamas mjr. Šilingas. Prie pulko prijungiama atskirai veikusi Inžinerijos puskarininkių mokykla. Pulkas buvo sudarytas iš penkių kuopų, Puskarininkių mokyklos ir Ūkio komandos. Vėliausiai pradėta formuoti V-oji sapierių (kelių, tiltų) kuopa. I, II, III-oji kuopos ir toliau veikė fronte – intensyviai įrenginėjo pozicijas. Vienas iš didesnių darbų – tai Vokietijos pasienyje nutiesta 300 km ilgio spygliuota viela nuo Vištyčio iki Palangos, pastaruosius darbus vykdė apie pusė Inžinerijos kuopos karių, o jiems padėjo (aprūpino medžiagomis, gamino medinius kuolus) pasienio pulkų kariai.
Inžinerijos pulko puskarininkių mokykla 1923 m. (VDKM fotografija).
Sapierių aprūpinimas priemonėmis kasmet didėjo. Pačioje pradžioje kariai naudojo daugiausiai kastuvus, kirvius, kirtiklius ir pjūklus, tačiau ir tų pačių įrankių kiekis buvo ribotas, pvz.: geležis kariuomenės reikmėms buvo renkama VII, VI fortuose, Kauno apylinkėse kertami miškai. Darbams naudota odinės pirštinės, žirklės vielai, komutatoriai. Jau 1922 m. iš Susisiekimo ministerijos Kelių valdybos buvo perimta persikėlimo per Lietuvos upes priemonės (keltai, prieplaukos, lengvieji plaustai ir t. t.). Šių priemonių dėka buvo išžvalgytos didesnės upės, patikrinti veikiantys keltai ir sudaryti planai naujiems keltams ir prieplaukoms įrengti. Perimti keltai buvo įvairaus tipo (rusiški arba vokiški), tačiau dauguma pastatyti ant pontonų, todėl pradėta gaminti pontoninių tiltų ir keltų viršaus detales: sijas, lentas, ožius ir kitus priedus. Keltų aptarnavimą pirmos pradėjo I-oji ir V-oji sapierių kuopos. Kitos kuopos, dirbusios pėstininkų divizijų pozicijose, buvo paskirstytos darbo komandomis. Taip pat prie šių darbų buvo priskirtas ir Geležinkelio batalionas, Inžinerijos puskarininkių mokykla. Be visų išvardytų darbų pavasariais pulkas siųsdavo sprogdintojų komandas po visą Lietuvą gelbėti tiltų nuo ledo suneštų lyčių.
1923 m. Inžinerijos kuopos baigė darbus atskiruose pėstininkų divizijų rajonuose ir susirinko į Kauną. Kiekvienais metais darbų apimtys tik didėjo. IV-oji inžinerijos kuopa, užbaigusi taisyti tiltus, paskirta remontuoti Alytaus kareivines. II-ajai inžinerijos kuopai teko taisyti aerodromą, taip pat pagal paruoštą projektą buvo atliktas aerodromo drenažas. Likusioms inžinerijos kuopoms teko dar sudėtingesnė užduotis – tai A. Juozapavičiaus prospekto remontas, trukęs iki 1925 m. (vėliau kelias buvo neremontuotas iki 1936 m.). Tais pačiais metais padaliniuose atsiranda naujos priemonės: poliakalės, geležiniai ir cinkuoti pontonai, suktuvai, keltai, prieplaukos, todėl vėliau kariai daugiausiai dėmesio skyrė nuosekliam ir metodiniam naujų priemonių studijavimui bei inžinerijos mokslui. Karininkai siunčiami tobulintis į aukštesnius karo technikos kursus, Inžinerijos puskarininkių mokykloje steigiamos mokomosios kuopos. Kuopos suvienodinamos bei papildomos naujais pionieriaus įrankiais, priemonėmis).
1926 m. sausio mėn. sapieriai įtraukiami į Technikos pulką. Sapierių mokymas pradedamas pagal Karo technikos inspekcijos mokslo planus. Buvo sudarytos atskiros specialistų komandos: sprogdintojų, dailidžių, kalvių. Taip pat pulke pradeda veikti ir Geležinkelių kuopa, ją suformavo kpt. P. Ežerskis.
1927 m. sapieriai išskiriami iš technikos pulko ir pavadinami Pionierių batalionu. 1933 m. atsiradus naujoms techninėms ir motorizuotoms priemonėms, pionierių mokymasis ir tarnybos sąlygos pasidarė geresnės. Modernizacijos metu buvo gauta motorinių pjūklų, elektrinių ir pneumatinių poliakalių, kompresorių, pontoninis tiltas su motoriniais varikliais, forsavimui lengvos ir patogios karinės valtys.
Karo inžinierių trafaretas, kurį nešiojo inžinierių specialybės karininkai nuo 1934 m., (kairėje) ir Pionierių dalių trafaretas, kurį ant anpečių nešiojo pionierių dalinių kariai (dešinėje).
Nuo 1935 m. iki 1939 m. buvo suformuotas I-asis inžinerijos batalionas, kurio vadu paskirtas plk. ltn. J. Grigaliūnas, ir II-asis inžinerijos batalionas (Geležinkelių ir pionierių kuopos), kurio vadu paskirtas mjr. J. Baublys (Baubliauskas) bei pėstininkų pulkuose suformuojami Pionierių būriai.
Tuo metu Lietuvoje buvo braižomi gynybos planai. Ši užduotis buvo patikėta karo inžinieriams, kurie patobulino Kauno gynybos planą, į jį įtraukdami viso Kauno tvirtovės komplekso panaudojimą gynybos tikslams. Planas buvo ne kartą tobulinamas, ir nuspręsta pastatyti gelžbetoninį kulkosvaidžio lizdą Kauno tvirtovės centriniame redute. Ukmergės ir Jonavos gynybai nuo Lenkijos pagal planą buvo statomos gelžbetoninės slėptuvės. 1936 m. buvo sudaryti planai, kokius kelius reiktų suardyti ir padaryti netinkamus naudoti (užminuoti), užpuolus vokiečiams. Toks planas buvo derinamas su artileristais, aviatoriais ir kitais kariuomenės atstovais. Gerus kelius planuota išsprogdinti kas 2-–3 km. Taip pat kai kuriuose rajonuose planuota užlieti teritorijas trimis užtvarų ruožais, sulaikant priešą kelioms dienoms. Sprogstamąsias medžiagas nutarta laikyti netoli tos vietos, kur numatomi sprogdinimo darbai, tai yra dalinių vietoje, prižiūrint pionieriams. Arčiau pasienio sprogmenys laikyti pasienio policijos žinioje, prižiūrint ir pionieriams. Priešo įsiveržimo atveju būtų planuojami susprogdinti priartėjimo keliuose esantys tiltai. Bet sprogstamosios medžiagos Inžinerijos batalionas turėjo nedaug.
Iš abiejų Inžinerijos batalionų paskyrus po pagalbinę kuopą (būrio sudėties) ir pasinaudojus pėstininkų ir kavalerijos pagalba, buvo vykdomi kliūčių išardymo darbai. Vienas inžinerijos būrys, kurį sudarė iki 40 karių, galėjo suardyti iki 20 kvadratinių metrų kliūčių ruožo. Vykdydami užduotis, paskirtiems padaliniams trūko susisiekimo priemonių - Inžinerijos batalioną reikėjo aprūpinti sunkvežimiais, kad greitai pasiektų numatytą objektą.
1937 m pagal inž. mjr. Juozo Vitkaus projektą prie geležinkelio ir plentinio tiltų Jonavoje buvo pastatytos trys gelžbetoninės slėptuvės, saugančios tiltus nuo užminavimo bei skirtos apginti nuo užėmimo. Angos skirtos šaudyti iš „Mauser“ šautuvų ir „Brno“ lengvųjų kulkosvaidžių. Ukmergės gynybai kruopščiai parengtoje vietoje buvo rengiamasi statyti aktyviąsias gelžbetonines slėptuvės. Šis inžinerijos projektas nebuvo įgyvendintas, kadangi trūko lėšų bei sukliudė 1940 m. politiniai įvykiai.
Geležinkelių kuopos kariai Radviliškyje. Nuo 1935 m. kuopa reorganizuota į II-ą inžinerijos batalioną (fotografija iš E. Vasiliausko kolekcijos).
Panašaus projekto trys gelžbetoninės slėptuvės 1937 m. buvo pastatytos ir prie Lyduvėnų tilto per Dubysą, atlaikančios pavienius 75–77 mm sviedinių pataikymus. Šias slėptuves galima įvardyti kaip sudėtingus fortifikacinius statinius, kurie buvo pastatyti, numatant juos panaudoti kovoje prieš Vokietijos imperiją.
Galima teigti, kad to laikotarpio pagrindinės inžinerijos padalinių funkcijos buvo šios: infrastruktūros kūrimas, leidžiantis greitai judėti kariuomenei (tiltų statymas ir taisymas, kelių tiesimas ir tvarkymas, geležinkelių statymas, remontas, priežiūra); fortifikacijos statinių (apkasai, ilgalaikiai ugnies taškai, slėptuvės, spygliuotų vielų užtvaros ir kitos užtvaros), kurie pristabdė ir apribojo priešo pajėgų judėjimą ir padėjo gynyboje, statyba; taip pat infrastruktūros naikinimas (priešo priartėjimo kelių, tiltų, elektros jėgainių, geležinkelio mazgų, bėgių), kuris apribojo priešo pajėgų judėjimą ir naudojimąsi vietine infrastruktūra.
Karo inžinerijos padaliniai turėjo savo credo, kuris padėdavo naujose kovose ir išbandymuose – „Pionieriau, nesigailėk prakaito, brolių kraują taupai!“.
Karo inžinierių mokymas
Dar iki 1920 m., tik pasirodžius pirmiesiems sapieriams, prasidėjo jų mokymas. Daugiausia buvo mokoma fortifikacijos (patys paprasčiausi šaulių apkasai), sprogdinimo darbų ir tiltų statymo amato. Tuo metu nebuvo mokymo priemonių ir sukurtų ar išverstų lietuviškų vadovėlių. Tik keletas karininkų naudojosi rusiškais karo inžinerijos vadovėliais, o vietoje braižymo lentų naudojosi paprasčiausiomis klojimo durimis. Sąlygos buvo nepalankios, nes Lietuvoje vyko Nepriklausomybės kovos. Rusų kariuomenėje tarnavę vyresnieji karininkai vartojo rusų kalbą, o jaunesnieji, baigę mokslus su pirmosiomis Lietuvos karo mokyklos laidomis, specialybės žinių neturėjo, todėl mokėsi iš vyresniųjų be jokių priemonių. Puskarininkių taip pat buvo tik keletas, kurie buvo grįžę iš rusų carinės kariuomenės inžinerijos padalinių. Tik 1920 m. sausio 30 d. Kaune buvo pradėti vesti Inžinerijos karininkų kursai, o kovo mėnesį Aukštojoje Panemunėje pradėjo veikti Inžinerijos puskarininkių mokykla, kurios viršininkas buvo ltn. Karolis Šukšta. Tų pačių metų lapkričio 10 d. mokyklą baigė pirmoji 22 puskarininkių karo inžinerijos laida. Jie sustiprino sapierių kuopą. Ši mokykla nuo 1920 m. iki 1927 m. išleido septynias laidas. Vėliau mokykloje buvo mokoma topografijos ir praktinės geografijos, tiltų ir keltų, kelių statybos, sprogdinimo, lauko fortifikacijos disciplinų. Pačioje pradžioje mokslas trukdavo tris, vėliau šešis-aštuonis mėnesius. Pagrindinės specialybės buvo: kelių tiesimas ir tiltų statyba. 1922 m. pradžioje Inžinerijos puskarininkių mokykloje buvo suformuotos dvi puskarininkių ruošimo klasės: inžinierių (sapierių) ir sprogdintojų.
Pionierių bataliono atestatas šauktiniams kariams, kurie baigė mokomojoje komandoje kursą ir įgijo pionieriaus vardą bei teisę gauti puskarininkio laipsnį. 1930 m. (iš E. Vasiliausko kolekcijos).
Karininkų rengimas karo technikos dalyse. 1920 m. sausio 15 d. Kaune organizuoti Laikinieji karininkų kursai, kuriuose buvo ir Sapierių skyrius. 1923 m. sausio 1 d. prie Inžinerijos pulko štabo pradėjo veikti technikos kursai, kuriuos turėjo išklausyti kuopų ir komandų karininkai. Daugiausia dėmesio kursuose buvo skiriama kelių, tiltų, mechanikos, taip pat sprogdinimo darbų, fortifikacijos žinioms tobulinti. 1924 m. baigiantis nepriklausomybės kovoms, buvo stengiamasi mokymo procesą paspartinti, išplėsti ir patobulinti, todėl karininkai buvo siunčiami jau į Aukštuosius karo technikos kursus, kuriuose buvo du skyriai: Elektrotechnikos ir Statybos. Kursai trukdavo du metus.
1927 m. kovo mėnesį Aukštieji karo technikos kursai buvo įtraukti į Aukštųjų karininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto kursų skyrių: Technikos ir Inžinerijos. Prieš baigiant kursus, karininkai buvo siunčiami praktikai atlikti Lietuvoje ir užsienyje. Apibendrinant galima teigti, kad per 9 metus išleista 80 karininkų ryšininkų ir apie 40 karininkų statybininkų-fortifikacijos specialistų.
1934 m. nuo sausio iki birželio mėnesio karininkams buvo surengti trumpi pionierių kursai. Šiuose kursuose buvo dėstomos šios disciplinos: lauko fortifikacija, tiltų, lieptų, perkėlų įrengimas, sprogdinimo darbai, kelių remontas bei pionierių taktika. Taip pat karininkai specialistai buvo siunčiami stažuotis ir į kitas valstybes.
1939 m. Lietuvos karininkų skaičius Inžinerijos daliniuose buvo toks: brigados generolų - 3, pulkininkų - 6, pulkininkų leitenantų - 22, majorų - 33, kapitonų - 28, leitenantų - 43, jaunesniųjų leitenantų – 32. Iš viso 167 karininkai, kai tuo tarpu pėstininkų karininkų buvo 728, o visoje tuometinėje kariuomenėje –1518.
1926 m. pionierių daliniai prijungti prie Technikos pulko. Toliau kariai mokymus tęsė pagal naujus Karo technikos inspekcijos planus. Naujokų mokymo trukmė sumažėjo iki 4 savaičių, daugiau valandų skiriama specialybės dalykams, pradedamas sistemingas mokymas. Buvo sudarytos atskiros pionierių specialybių grupės: pionierių, sprogdintojų, dailidžių ir kalvių. Puskarininkiams rengti buvo steigiamos ir mokomosios kuopos, kurios buvo sudarytos iš jaunų kareivių, baigusių ne mažiau kaip 4 gimnazijos klases ir dalinyje atitarnavusius bent vieną mėnesį. Nesurinkus reikiamo skaičiaus žmonių į mokomąją kuopą, skiriami ir baigusieji pradžios mokyklą. Mokslai trukdavo šešis mėnesius (per metus buvo išleidžiamos dvi laidos). Į pastarąsias buvo patenkama po aštuonių, dešimt savaičių, vėliau - po keturių savaičių apmokymų. Galima teigti, kad 1926 m. prasidėjo sistemingas mokymas pagal atskiras specialybes, tokias kaip sapieriai-minieriai, sapieriai-elektromechanikai, sapieriai-pontonininkai, sapieriai-tiltininkai, sapieriai-laivininkai, sapieriai-telegrafistai, radiotelegrafistai, karvelininkai, sapieriai-geležinkelininkai. Nuo 1930 m. pradėti siųsti apmokyti pėstininkų, kavalerijos ir artilerijos pulkų kareiviai, kurie vėliau apmokydavo pulkų pionierių būrius. Taip pat 1930 m. pagerėjo karių raštingumas. Į kariuomenę buvo priimta daugiau asmenų, turinčių amatą.
1931 m. A. Panemunė. Kelių taisymo pratybos. Niveliacijos pamoka (fotografija iš E. Vasiliausko kolekcijos).
1933 m. naujai išleistas „Technikos dalių mokymas“, kuris sunormino ir pertvarkė pionierių kareivių ir puskarininkių mokymą bei jų rengimą. Buvo parengta universali pionierių eilinių ir puskarininkių mokymo programa bei prasidėjo naujų bendrų disciplinų, tokių kaip pionierių taktika, ginkluotė ir šaudyba (lengvasis kulkosvaidis), mokymas. Taip pat inžinerijos daliniuose eiliniai pionieriai dar tobulinami sunkiųjų slėptuvių, stovyklų, tiltų, motoristų, priešcheminės apsaugos srityse.
Nuo 1934 iki 1939 m. pionieriai gavo daug naujų techninių priemonių: motorinių pjūklų, elektrinių ir pneumatinių poliakalių, kompresorių, bei vandens kliūties įveikimo priemonių: pontoninį tiltą su motoriniais varikliais, lengvos vandens kliūties forsavimui skirtas patogias karines valtis bei naujus plūdinius lieptus. Paskutiniais nepriklausomos Lietuvos metais pionierių padaliniai turėjo 21 pontoninių tiltų vorą, vienoje voroje - 24 pontonai su priekabomis, 8 ožinės priekabos, 12 variklių pontonams, sprogdinimo darbams turėjo 70 t sprogstamosios medžiagos, 250 t spygliuotos vielos. Taip pat pionieriai jau buvo motorizuoti - su transporto priemonėmis ir neatsiliko nuo kitų šalių kariuomenių.
Mechaninė poliakalė (fotografija iš E. Vasiliausko kolekcijos).
Puskarininkių rengimas. Abiejų specialybių puskarininkius rengia Mokomoji kuopa. Mokomoji kuopa sudaryta iš 3-jų būrių: Geležinkelių kuopos Mokomojo būrio ir dviejų Pionierių mokomųjų būrių. Specialių dalykų teorinis ir praktinis mokymas vyksta atskirai. Geležinkelių kuopos Mokomąjį būrį sudarė Kelio tarnybos, Mašinų ir eksploatacijos tarnybos klasės. Mokomosios kuopos Pionierių mokomieji būriai turėjo atskiras klases. Visos mokomosios patalpos įrengtos su reikiamomis metodinėmis priemonėmis. Pabrėžtina, kad baigusieji geležinkelininkų mokymus Mokomojoje kuopoje įgydavo ir Susisiekimo ministerijos žemesniųjų tarnautojų teises. Kelio tarnybos klasė rengė puskarininkius, kurie turėjo vadovauti atskirų nedidelių grupių darbams, taisant išardytą ar tiesiant naują geležinkelį. Mašinų tarnybos klasės pagrindinis tikslas buvo rengti karo metui mašinistus ir jų padėjėjus. Atlikusieji praktiką galėdavo vadovauti garvežiui. Eksploatacijos tarnybos klasė rengė karo metui skirtus specialistus, tokius kaip stoties viršininkų padėjėjai, vyresnieji konduktoriai. Mokomosios kuopos pionierių būriuose baigusieji teorinį pasirengimą vykdavo prie vandens telkinių, kur praktiškai mokėsi statyti įvairias persikėlimo per vandens kliūtis priemones, taip pat ir fortifikacinius statinius. Puskarininkių rengimui buvo parengta mokomoji literatūra – sprogdinimo vadovėlis, praktinės geometrijos, topografijos konspektai. Buvusi Geležinkelių kuopa, o 1935 m. II-asis inžinerijos batalionas išleido 24 baigusiųjų mokomąsias kuopas laidas.
Suremontuotą tiltą bando Geležinkelių bataliono kariai su savo garvežiu. 1920 m. (VDKM fotografija).
Kareivių rengimas. Kareivių tarnyba truko 1,5 metų. Per šį laiką karys buvo ruošiamas kaip būsimasis specialistas - pionierius ar geležinkelininkas, taip pat mokomas, kaip naudoti ginklą ir kautis. Bendrieji dalykai buvo šie: švietimas, tikyba, higiena, vidaus tarnybos statutas, priešcheminė apsauga, įtvirtinimo darbai, rikiuotė, lauko tarnybos pagrindai, žemėlapių skaitymas, šaudyba ir ginklai, fizinis lavinimas. Be bendrųjų dalykų kiekviena II-ojo inžinerijos bataliono kuopa mokėsi savo srities dalykų. Geležinkelių kuopos kareiviams buvo dėstomi specialybės dalykai: fizika, praktinė geometrija, telefonai, sprogdinimas, geležinkelių statyba, geležinkelių eksploatacija ir tarnyba, dailidystė ir tiltai. Inžinerijos kuopų kareiviams buvo dėstomi šie specialybės dalykai: praktinė geometrija ir topografija, tiltai ir persikėlimas per vandens kliūtis, dailidystė, fortifikacija, telefonai, keliai, urviniai darbai, sprogdinimas.
Taip pat I-ojo inžinerijos bataliono Mokomojoje kuopoje būdavo pravedami kursai ir šauliams. O jau 1937 m. buvo įsteigtas 12-tas inžinerijos Šaulių būrys kurį kuravo technikos dalių karininkai. Būrį sudarė 90 civilių tarnautojų iš Karo technikos valdybos, I-ojo inžinerijos bataliono, ryšių bataliono, ir Autorinktinės. Daugelis tų laikų atitarnavusių šauktinių ar išėjusių į atsargą liktinių, karininkų būdavo taip pat šaulių sąjungos nariais. Šis Šaulių inžinerijos būrys rengė rikiuotės pamokas, paskaitas apie ginklus ir jų priežiūrą, ryšius, ryšių priemonių gedimus, priešlėktuvinę apsaugą. Turėjo keletą kovinių šaunamųjų ginklų, mažo kalibro šautuvų ir pistoletų šaudymo komandoms, kurios dalyvavo bendrose I-osios šaulių rinktinės šaudymo varžybose. Jau 1939 m. būriui buvo įteikta ir pašventinta vėliava bei visiems šauliams koviniai ginklai.
Šaulio ir lengvojo kulkosvaidžio apkasai (dešinėje) ir sprogdinimo darbai (kairėje)(fotografijos iš E. Vasiliausko kolekcijos).
Prie specialaus apmokymo priskiriamos ir inžineriniuose daliniuose veikusios Ugniagesių komandos. 1928 m. steigiamos neetatinės ugniagesių komandos. Užduotys buvo šios: apsaugoti nuo gaisrų namus, pastatus; suteikti pagalbą civilinėms vietinėms ugniagesių komandoms, kilus didesniam gaisrui; būti instruktoriais savame padalinyje kitiems kariams; paruošti daugiau ugniagesių miestams ir kaimams.
Pionierių batalione (I-asis inžinerijos batalionas) ugniagesių komandos viršininkais buvo ltn. J. Buika, vėliau ltn. A. Klimauskas, ltn. A. Matonis. Tačiau 1936 m. komanda buvo likviduota.
Geležinkelių kuopoje (II-asis inžinerijos batalionas) ugniagesių komandos viršininkais buvo ltn. L. Gavelis, vėliau ltn. O. Milaševičius, ltn. R. Virškevičius, ltn. L. Gavelis.
Pionierių bataliono ugniagesiai. Centre – komandos viršininkas ltn. Stasys Garalis. 1933 m., Kaunas (fotografija iš E. Vasiliausko kolekcijos).
Taigi inžinerijos I-asis ir II-asis batalionai savo gyvavimo laikotarpiu parengė 526 ugniagesius, tai yra pusę visų parengtų technikos dalių ugniagesių. Komandos užgesino nemažai gaisrų visose Lietuvos miestuose ir kaimuose. Už nuopelnus buvo apdovanoti medaliais „Artimui pagalbon“ ar vienu iš trijų laipsnių kryžių „Artimui pagalbon“.
Karo inžinerijos dalinių laisvalaikis
1919–1927 m. iki kovų su lenkais pradžios Atskirosios inžinerijos kuopos buvo gana pastovus laisvalaikis – po 1–2 val., per kurias kariai galėjo užsiimti savišvieta. 1920 m. visa kuopa buvo išsiųsta į frontą ruošti kovos pozicijas. Tuo metu iš Generalinio štabo Literatūros dalies į Inžinerijos kuopos biblioteką buvo gautos 234 knygos. 1921 m. buvo sudaryta Švietimo ir kultūros komisija, kuri ėmėsi organizuoti bataliono karių mokymą ir lavinimą. Komisija taip pat ruošė ir vakarėlius, organizavo paskaitas ir rūpinosi sapierių fiziniu lavinimu. Pagerinti karių gyvenimo sąlygas buvo įkurta kareivių krautuvė. Daugėjant knygų bibliotekoje ir matant kad kai kurios knygos yra per sudėtingos eiliniams kariams, 1924 m. buvo įkurtos kelios bibliotekos: Inžinerijos pulko štabo, pulko karininkų ir pulko kareivių. Kiek vėliau, apie 1925 m., sapieriams buvo įsteigtas klubas, kur jie galėjo skaityti laikraščius, žurnalus, knygas, mokytis bei pažaisti (šachmatai, šaškės, domino). Inžinerijos pulkas nuolat prenumeruodavo šiuos laikraščius: „Lietuva“, „Klaipėdos žinios", „Karys“, „Trimitas“, „Jėga ir grožisô, „Sargyba“ „Kultūra“, „Tėvynės sargas“ ir kiti. Inžinerijos pulką performavus į Technikos pulką, pastarajam buvo perduota 1114 knygų. Technikos pulke pradėjo veikti kareivių klubas „Spindulys", kuriame buvo kinas. Filmus rodydavo šeštadieniais ir sekmadieniais. Taip pat šis klubas organizavo šokius su vaidinimais.
Sportas Inžinerijos pulke nebuvo labai populiarus. Tik pulko futbolininkai dalyvaudavo varžybose už teritorijos ribų. Gimnastika, lengvoji atletika (bėgimas, barjerinis bėgimas, šuolis į aukštį, tolį ir kt.) buvo šiek tiek primiršti.
Jau 1927 m. po reorganizacijos buvo išskirtas Pionierių batalionas. Šiuo laikotarpiu laisvalaikį galima suskirstyti į karininkų, liktinių puskarininkių ir eilinių kareivių.
Karininkams buvo įkurta karininkų ramovė. Ramovę sudarė biblioteka, salė, valgykla ir žaidimų kambarys. Taip pat prie karininkų ramovės buvo įrengta net teniso aikštė. Bibliotekoje buvo virš 1000 knygų, kurių dauguma buvo iš karo technikos srities. Ramovėje buvo rengiami karininkų vakarėliai, naujųjų metų sutikimai, kitos metų šventės. Vėliau karininkų ramovė buvo pervadinta į Karo technikos dalių karininkų ramovę. Galima paminėti, kad šioje ramovėje 1934 m. buvo švenčiama karo technikos dalių 15 metų sukaktis, iškilmėse dalyvavo Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona.
Tuo tarpu bataliono liktiniai puskarininkiai taip pat turėjo ramovę. Ramovėje puskarininkiai daugiausiai skaitė jų pačių užsiprenumeruotą spaudą, rengė minėjimus, vakarėlius, vaidinimus. Kiek vėliau suburtas choras. Žaidimai panašūs kaip ir karininkų: šachmatai, stalo tenisas. Be visų užsiėmimų taip pat buvo organizuojamos ekskursijos į pajūrį, kitas žymias Lietuvos vietas. Taip pat į puskarininkių kultūrinį gyvenimą įtrauktos jų šeimos, artimieji.
Kariai žaidžia šachmatais ir treniruojasi ant skersinio (fotografijos iš E. Vasiliausko kolekcijos).
Kareiviai savo bibliotekoje 1938 m. jau turėjo 3446 knygas. Buvo atnaujinta kino salė, kuri pavadinta „Pionieriu“. Visa salės priežiūra, kino aparato valdymas buvo patikėtas patiems kareiviams. Kinas veikė jau keturis kartus per savaitę, du seansus per dieną. Filmų buvo įvairių: nuo meninių iki mokslinių ar karinio turinio. Kariai mielai dalyvaudavo ir suburtuose karių styginiame ir skudučių orkestruose. Juose kariai ne tik grodavo, bet ir dainuodavo. Apie skudučių orkestro pasirodymą 1933 m. rašė „Kario“ žurnalas. 1930 m. batalione buvo įrengtas radijo imtuvas, per kurį kariai klausydavosi naujausios informacijos ir žinių.
II-ojo inžinerijos bataliono kariai taip pat turėjo bibliotekas, skaityklas. Karininkai galėjo daugiau gilintis kitų valstybių karo technikos dalių žurnalais. O lietuviški periodiniai leidiniai buvo užsakinėjami šie: „Mūsų žinynas", „Trimitas", „Kariūnas", „Jūra", „Geležinkelininkas", „Vairas", „Karys", „Lietuvos aidas", „Verslas" ir kt. Batalionas turėjo du radijo imtuvus, kurių garsiakalbiai buvo išvedžioti skaityklose, bendruose miegamuosiuose kambariuose. Kino salės kariai neturėjo, tačiau buvo organizuojamos išvykos į miesto kino teatrą, į kurį vietinė administracija įleisdavo už labai nedidelį mokestį arba nemokamai. Minėjimus, vaidinimus, koncertus kitas pramogas rengė patys kariai ar šaulių organizacija.
II-ojo inžinerijos bataliono karių mėgstamų sporto šakų buvo įvairesnių – tai futbolas, krepšinis, gimnastika, lengvoji atletika, tenisas, boksas. Bataliono karininkai ir puskarininkiai yra laimėję ne vieną prizinę taurę sportinio šaudymo rungtyse. Vienas tokių – j. psk. Rukšėnas 1938 m. kariuomenės lygio šaudymo iš pistoleto rungtyje laimėjo antrąją vietą ir gavo dovanų kariuomenės laikrodį.
Kauno įgulos dvasininkija
Lietuvos kariuomenė sudarė atskirą bažnytinį vienetą, į kurį įėjo smulkesnės savarankiškos divizijų, įgulų, pulkų, atskirų batalionų, ligoninių dalys. Apie 80 proc. kareivių buvo katalikai, kuriems religinis gyvenimas buvo jų kasdienybės sudėtinė dalis. Karo kapelionai privalėjo laikyti pamaldas, sakyti pamokslus, išklausyti karių išpažintis, dalyti Komuniją, rūpintis ligoniais, laidoti mirusiuosius, apie tai informuoti pastarųjų šeimas arba klebonus tų parapijų, iš kurių mirusieji kilę. Kiekvienam Lietuvos kariuomenėje tarnaujančiam kariui buvo suteikta teisė išpažinti savo tikėjimą, švęsti savo šventes. Katalikiškos ir valstybės šventės buvo nedarbo dienos. Kariuomenės dalys turėjo dar ir savo metines šventes.
Karo inžinerijos dalių dislokacija
Karo inžinerijos padaliniai kūrėsi Kaune (vadovybė, ūkio komanda, viena iš kuopų Žemuosiuose Šančiuose, Puskarininkių mokykla Aukštojoje Panemunėje) ir Radviliškyje, kur vėliau veikė II-asis inžinerijos batalionas. Nepriklausomybės kovų metais Inžinerijos kuopos štabas buvo Laisvės alėjoje, kareiviai gyveno Ž. Šančiuose vokiečių kareivių užimtose kareivinėse, trijuose kazematuose. Vienam kazemate buvo būrio raštinė ir geležinės lovos kariams. Ten visas būrys ir gyveno. Kiti kazematai buvo skirti karių mokymams. Karo technikos inžinerijos sandėliai buvo Kaune, Žemutiniame Aleksote, kairiajame Nemuno krante. Patys sandėliai užėmė tris vienaukščius mūrinius pastatus, kurių mažesniame buvo sandėlių raštinė, o dviejuose ilguose buvo laikomas materialinės vertybės: pontoniniai keltai, tiltai, apie 120 motociklų (paimtų iš internuotų lenkų kariuomenės 1939 m.), valtys, irklai, lieptų dalys, geležiniai sraigtai, varžtai, kirviai, kūjai, kabliai, kastuvai, spygliuota viela, palapinės ir kitas turtas.
Carinės Rusijos pastatytose Kauno tvirtovės artilerijos kareivinėse 1922 m. birželio 22 d. buvo dislokuotas 5-asis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio pulkas, o 1948 m. į Kauną atkelta 7-osios gvardijos Oro desantinė divizija užėmė beveik visas Kauno tvirtovės įgulos kareivines Šančiuose ir Panemunėje.
1992 m. rugpjūčio mėn. tose pačiose Kauno tvirtovės artilerijos kareivinėse buvo įkurtas Civilinės saugos departamento (toliau - CSD) Gelbėtojų būrys, kuris vėliau buvo reorganizuotas į CSD Daugiaprofilinę gelbėjimo rinktinę. 1995 m. rugpjūčio 15 d. CSD Daugiaprofilinė gelbėjimo rinktinė buvo reorganizuota ir jos bazėje įkurtas Atskiras inžinerijos batalionas. Nuo 1999 m. gruodžio 31 d. Atskirasis inžinerijos batalionas reorganizuotas į Inžinerijos batalioną, jam suteiktas Juozo Vitkaus vardas, nuo tada batalionas vadinamas Juozo Vitkaus inžinerijos batalionu.
Parengė Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono karininkas kpt. Edvardas Vasiliauskas.
Literatūra:
1. „Karo technikos dalių dvidešimtmetis 1919-1939 m.“. Karo technikos valdybos leidinys. Kaunas, 1939.
2. „Lietuvos ginkluotos pajėgos 1918-1940 m.“. Parengė V. Statkus. Čikaga, 1986.
3. „Lietuvos kariuomenė 1918–1920 m.“. Parengė V. Lesčius. Vilnius, 1998.
4. „Kareivis Lietuvos gynėjas". Vyriausiojo štabo karo mokslo valdybos leidinys. Kaunas, 1926.
5. „Lietuvos kariuomenė¨. Išleido Sąjunga krašto pajėgoms remti. Kaunas, 1938.
6. 1918–1939 m. Krašto apsaugos ministerijos įsakymai Lietuvos kariuomenei, 1918–1939 m. Lietuvos kariuomenės įsakymai, 1918–1939 m. leidiniai „Karys", „Mūsų žinynas", „Kardas“, http://www.epaveldas.lt/vbspi/
7. „Lietuvos ordinai, medaliai ir ženkleliai 1918-1940 m.". Parengė A. Astikas. Vilnius, 1993.
